Rescuers of Jews
Grinius Kazys
KAZYS GRINIUS (1866–1950) ir KRISTINA GRINIUVIENĖ (1896–1987)
PASAULIO TAUTŲ TEISUOLIAI
Visuomeninė Pasaulio Tautų Teisuolių pripažinimo komisija, veikianti Jad Vašem Holokausto memorialiniame muziejuje, remdamasi buvusio Kauno geto kalinio, vieno iš Antifašistinės kovos organizacijos vadų Dmitrijaus Gelperno liudijimu, pripažino Kazį Grinių ir Kristiną Griniuvienę Pasaulio Tautų Teisuoliais. Ši žinia pasiekė Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų 2015-ųjų gruodį.
2016 metų gruodį bus minimos Lietuvos Prezidento, Steigiamojo Seimo komiteto pirmininko, Lietuvos Konstitucijos rengėjo, šeštojo Lietuvos Ministro Pirmininko, gydytojo, publicisto Kazio Griniaus 150-osios gimimo metinės. Todėl 2016-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Prezidento Kazio Griniaus atminimo metais.
Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Selemos Būdos kaime. 1887 m. baigė Marijampolės gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1893 m. gavęs medicinos gydytojo laipsnį dirbo gydytoju laive Kaspijos jūroje. 1894 m. grįžo į Lietuvą. Marijampolėje vertėsi gydytojo praktika, aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Buvo vienas Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių ir Varpininkų organizacijos vadovų.
Pirmasis pasaulinis karas K. Grinių su šeima nubloškė į Rusiją. 1896 m. jis buvo vedęs Joaną Pavalkytę, su kuria susilaukė sūnų Jurgio ir Kazio bei dukros Gražinos, (1918 m. žmoną ir dukrą Kislovodske žiauriai nužudė plėšikavę kareiviai).
1917 m. Voroneže K. Grinius tapo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje nariu ir Tarybos pirmininku. 1919 m. vyko į Prancūziją, Taikos konferencijoje buvo pakviestas į Lietuvos laikinosios vyriausybės delegaciją, tapo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku. Padėjo tautiečiams grįžti iš vokiečių nelaisvės į Lietuvą. Tų pat metų rudenį grįžo į Lietuvą, kur tuo metu jau buvo rengiamasi pirmiesiems demokratiniams Steigiamojo Seimo rinkimams.
Kazys Grinius – Steigiamojo Seimo, I, II ir III Seimo narys. Rūpinosi sveikatos apsaugos klausimais, gynė tautinių mažumų apsisprendimo laisvę, pilietines teises. Nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. vasario 2 d. vadovavo VI-ajam ministrų kabinetui.
1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko Kazį Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu. Lietuvos Respublikai vadovavo iki 1926 m. gruodžio 17 dienos perversmo, kai perversmininkai privertė atsisakyti prezidento pareigų.
Kazio Griniaus gyvenimas ir veikla atspindi ir permainingą XIX a. antrosios pusės – XX a. vidurio lietuvių tautos istoriją: carinę priespaudą, spaudos draudimą, bandymus kurti Lietuvoje demokratiją ir jos kūrimo nesėkmes, karus ir okupacijas, tremtį ir emigraciją.
1927 m. K. Grinius vedė Kristiną Arsaitę, jiems gimė sūnus Liūtas.
Lietuvos prezidento Kazio Griniaus žmona ir bendražygė Kristina Griniuvienė (Arsaitė) gimė 1896 m. Rusijoje, Saratove. Vėliau su šeima atvyko j Lietuvą, baigė Kauno gimnaziją, Maskvos ir Kauno universitetuose studijavo teisę, vėliau darbavosi profilaktinės medicinos srityje. Kristina Griniuvienė bendradarbiavo su katalikišku žurnalu „Moteris“, laikraščiu „Lietuvos žinios, „Pieno lašo“ draugija (jai padedant buvo pastatyti šios draugijos namai Kaune).
Vokiečių okupacijos metais – 1942-ųjų lapkričio 14-ąją – dr. Kazys Grinius ir buvę Lietuvos ministrai prof. Jonas Pranas Aleksa ir prof. kunigas Mykolas Krupavičius lietuvių tautos vardu pasirašė ir įteikė okupacinės vokiečių kariuomenės generaliniam komisarui Lietuvoje gauleiteriui Adrianui fon Rentelnui memorandumą. Tuo metu tai reiškė savanorišką kelią į mirtį: sušaudymą nedelsiant arba kankinamą žūtį konclageryje, manė istorikai. Memorandume buvo protestuojama dėl Lietuvos kolonizavimo, lietuvių, lenkų, rusų represijų ir žydų žudynių. Tuometė užsienio spauda stebėjosi, kad trys lietuviai atvirai metė iššūkį naciams, kai daugelis bijojo net pašnibždomis ištarti priešišką žodį. J. P. Aleksa ir M. Krupavičius gestapo buvo ištremti į Vokietiją. Prezidentui Kaziui Griniui buvo skirtas namų areštas ir tremtis į Selemos Būdos kaimą.
Kazys Grinius ir jo žmona Kristina ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė ryžtą ginti nekaltai žudomus bendrapiliečius. Kauno geto Antifašistinės kovos organizacijos vado pavaduotojas Dmitrijus Gelpernas (1914–1998) Spilbergo fondui liudijo, kad naciams užpuolus Sovietų Sąjungą jis bandė trauktis į Rytus, bet vokiečių armija aplenkė juos, todėl teko grįžti į Kauną. Pakeliui Dmitrijus Gelpernas sutiko Chaimą Jeliną su šeima. Iki geto įsteigimo su Ch. Jelinu jie slėpėsi pas D. Gelperno giminaitę. Vyrai nekeldavo iš namų kojos, nes žinojo, kad žydų vyrus žudo tiesiog gatvėje. D. Gelperno giminaitė buvo Kristinos Griniuvienės studijų laikų draugė. Griniuvienė puikiai pažinojo ir Dmitrijų, nes ir vienas, ir kitas domėjosi pašto ženklais ir kartais jais keisdavosi. Vieną dieną minėta giminaitė sutiko mieste K. Griniuvienę ir papasakojo, jog Dima Gelpernas irgi Kaune. K. Griniuvienė pasakė, kad jei reikės, ji pasirengusi padėti. Bet D. Gelpernas tąkart kartu su kitais Kauno žydais persikėlė į getą. Vis dėlto po Didžiosios akcijos nusprendė kreiptis pagalbos į Griniùs. Jie jį šiltai priėmė, davė atskirą kambarį. Dmitrijus valgydavo kartu su Grinių šeima prie vieno stalo. Kartais pas Griniùs ateidavo svečių, bet jie neslėpdavo nuo bičiulių D. Gelperno, tarp jų nebuvo antisemitų. Grinių namuose D. Gelpernas gyveno kelis mėnesius, bet kartais išeidavo į miestą, įsiliedavo į iš darbo varomų žydų koloną ir taip patekdavo į getą. Grinius parūpindavo Gelpernui medikamentų ir pasakodavo jį dominančią informaciją.“
Dmitrijaus Gelperno bendražygė hab. dr. prof. Sara Ginaitė, buvusi Kauno geto kalinė bei antinacinio pasipriešinimo dalyvė, prisimena, kad D. Gelpernas visą pirmąją nacių okupacijos žiemą iki Prezidento Kazio Griniaus ištrėmimo į Selemos Būdą slapstėsi Grinių šeimoje.
Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento K. Griniaus palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir palaidota maumedžių giraitėje prie Selemos Būdos.
Kristina Griniuvienė mirė ir palaidota Vašingtone 1987.
Kazys Grinius ir Kristina Griniuvienė 1993 metais už žydų gelbėjimą apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
2016-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Prezidento Kazio Griniaus atminimo metais
Šaltiniai ir literatūra:
Grinius K. Atsiminimai ir mintys. – Tübingen: Patria, 1947. – T. I. – 304 p.
Ilgūnas G. Kazys Grinius. – Vilnius: Pradai, 2000. – 627 p.
VVGŽM, GS, f.1, b.168
PASAULIO TAUTŲ TEISUOLIAI
Visuomeninė Pasaulio Tautų Teisuolių pripažinimo komisija, veikianti Jad Vašem Holokausto memorialiniame muziejuje, remdamasi buvusio Kauno geto kalinio, vieno iš Antifašistinės kovos organizacijos vadų Dmitrijaus Gelperno liudijimu, pripažino Kazį Grinių ir Kristiną Griniuvienę Pasaulio Tautų Teisuoliais. Ši žinia pasiekė Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų 2015-ųjų gruodį.
2016 metų gruodį bus minimos Lietuvos Prezidento, Steigiamojo Seimo komiteto pirmininko, Lietuvos Konstitucijos rengėjo, šeštojo Lietuvos Ministro Pirmininko, gydytojo, publicisto Kazio Griniaus 150-osios gimimo metinės. Todėl 2016-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Prezidento Kazio Griniaus atminimo metais.
Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Selemos Būdos kaime. 1887 m. baigė Marijampolės gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1893 m. gavęs medicinos gydytojo laipsnį dirbo gydytoju laive Kaspijos jūroje. 1894 m. grįžo į Lietuvą. Marijampolėje vertėsi gydytojo praktika, aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Buvo vienas Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių ir Varpininkų organizacijos vadovų.
Pirmasis pasaulinis karas K. Grinių su šeima nubloškė į Rusiją. 1896 m. jis buvo vedęs Joaną Pavalkytę, su kuria susilaukė sūnų Jurgio ir Kazio bei dukros Gražinos, (1918 m. žmoną ir dukrą Kislovodske žiauriai nužudė plėšikavę kareiviai).
1917 m. Voroneže K. Grinius tapo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje nariu ir Tarybos pirmininku. 1919 m. vyko į Prancūziją, Taikos konferencijoje buvo pakviestas į Lietuvos laikinosios vyriausybės delegaciją, tapo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku. Padėjo tautiečiams grįžti iš vokiečių nelaisvės į Lietuvą. Tų pat metų rudenį grįžo į Lietuvą, kur tuo metu jau buvo rengiamasi pirmiesiems demokratiniams Steigiamojo Seimo rinkimams.
Kazys Grinius – Steigiamojo Seimo, I, II ir III Seimo narys. Rūpinosi sveikatos apsaugos klausimais, gynė tautinių mažumų apsisprendimo laisvę, pilietines teises. Nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. vasario 2 d. vadovavo VI-ajam ministrų kabinetui.
1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko Kazį Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu. Lietuvos Respublikai vadovavo iki 1926 m. gruodžio 17 dienos perversmo, kai perversmininkai privertė atsisakyti prezidento pareigų.
Kazio Griniaus gyvenimas ir veikla atspindi ir permainingą XIX a. antrosios pusės – XX a. vidurio lietuvių tautos istoriją: carinę priespaudą, spaudos draudimą, bandymus kurti Lietuvoje demokratiją ir jos kūrimo nesėkmes, karus ir okupacijas, tremtį ir emigraciją.
1927 m. K. Grinius vedė Kristiną Arsaitę, jiems gimė sūnus Liūtas.
Lietuvos prezidento Kazio Griniaus žmona ir bendražygė Kristina Griniuvienė (Arsaitė) gimė 1896 m. Rusijoje, Saratove. Vėliau su šeima atvyko j Lietuvą, baigė Kauno gimnaziją, Maskvos ir Kauno universitetuose studijavo teisę, vėliau darbavosi profilaktinės medicinos srityje. Kristina Griniuvienė bendradarbiavo su katalikišku žurnalu „Moteris“, laikraščiu „Lietuvos žinios, „Pieno lašo“ draugija (jai padedant buvo pastatyti šios draugijos namai Kaune).
Vokiečių okupacijos metais – 1942-ųjų lapkričio 14-ąją – dr. Kazys Grinius ir buvę Lietuvos ministrai prof. Jonas Pranas Aleksa ir prof. kunigas Mykolas Krupavičius lietuvių tautos vardu pasirašė ir įteikė okupacinės vokiečių kariuomenės generaliniam komisarui Lietuvoje gauleiteriui Adrianui fon Rentelnui memorandumą. Tuo metu tai reiškė savanorišką kelią į mirtį: sušaudymą nedelsiant arba kankinamą žūtį konclageryje, manė istorikai. Memorandume buvo protestuojama dėl Lietuvos kolonizavimo, lietuvių, lenkų, rusų represijų ir žydų žudynių. Tuometė užsienio spauda stebėjosi, kad trys lietuviai atvirai metė iššūkį naciams, kai daugelis bijojo net pašnibždomis ištarti priešišką žodį. J. P. Aleksa ir M. Krupavičius gestapo buvo ištremti į Vokietiją. Prezidentui Kaziui Griniui buvo skirtas namų areštas ir tremtis į Selemos Būdos kaimą.
Kazys Grinius ir jo žmona Kristina ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė ryžtą ginti nekaltai žudomus bendrapiliečius. Kauno geto Antifašistinės kovos organizacijos vado pavaduotojas Dmitrijus Gelpernas (1914–1998) Spilbergo fondui liudijo, kad naciams užpuolus Sovietų Sąjungą jis bandė trauktis į Rytus, bet vokiečių armija aplenkė juos, todėl teko grįžti į Kauną. Pakeliui Dmitrijus Gelpernas sutiko Chaimą Jeliną su šeima. Iki geto įsteigimo su Ch. Jelinu jie slėpėsi pas D. Gelperno giminaitę. Vyrai nekeldavo iš namų kojos, nes žinojo, kad žydų vyrus žudo tiesiog gatvėje. D. Gelperno giminaitė buvo Kristinos Griniuvienės studijų laikų draugė. Griniuvienė puikiai pažinojo ir Dmitrijų, nes ir vienas, ir kitas domėjosi pašto ženklais ir kartais jais keisdavosi. Vieną dieną minėta giminaitė sutiko mieste K. Griniuvienę ir papasakojo, jog Dima Gelpernas irgi Kaune. K. Griniuvienė pasakė, kad jei reikės, ji pasirengusi padėti. Bet D. Gelpernas tąkart kartu su kitais Kauno žydais persikėlė į getą. Vis dėlto po Didžiosios akcijos nusprendė kreiptis pagalbos į Griniùs. Jie jį šiltai priėmė, davė atskirą kambarį. Dmitrijus valgydavo kartu su Grinių šeima prie vieno stalo. Kartais pas Griniùs ateidavo svečių, bet jie neslėpdavo nuo bičiulių D. Gelperno, tarp jų nebuvo antisemitų. Grinių namuose D. Gelpernas gyveno kelis mėnesius, bet kartais išeidavo į miestą, įsiliedavo į iš darbo varomų žydų koloną ir taip patekdavo į getą. Grinius parūpindavo Gelpernui medikamentų ir pasakodavo jį dominančią informaciją.“
Dmitrijaus Gelperno bendražygė hab. dr. prof. Sara Ginaitė, buvusi Kauno geto kalinė bei antinacinio pasipriešinimo dalyvė, prisimena, kad D. Gelpernas visą pirmąją nacių okupacijos žiemą iki Prezidento Kazio Griniaus ištrėmimo į Selemos Būdą slapstėsi Grinių šeimoje.
Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento K. Griniaus palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir palaidota maumedžių giraitėje prie Selemos Būdos.
Kristina Griniuvienė mirė ir palaidota Vašingtone 1987.
Kazys Grinius ir Kristina Griniuvienė 1993 metais už žydų gelbėjimą apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
2016-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Prezidento Kazio Griniaus atminimo metais
Šaltiniai ir literatūra:
Grinius K. Atsiminimai ir mintys. – Tübingen: Patria, 1947. – T. I. – 304 p.
Ilgūnas G. Kazys Grinius. – Vilnius: Pradai, 2000. – 627 p.
VVGŽM, GS, f.1, b.168