Rescuers of Jews
Matulionis Teofilius
Iš prelato Jono Jonyno laiško Vladimirui Zubovui
Gavęs Jūsų laišką dėl žydaitės Esės globos Kaune, Benediktinių vienuolyne ir Čiobiškio vaikų namuose bei Kurijoje, stengsiuosi kiek galėdamas į jį atsakyti, suteikdamas šiek tiek žinių.
Buvo šitaip: mano šeimininkė yra seselė benediktinė, jos vienuoliškas vardas Angelė, o pasaulietiškas krikšto vardas – Agota, pavardė Misiūnaitė, Ambraziejaus duktė, gimusi 1919 metais. Šį Esės reikalą ji labai gerai žino. Tada ji buvo vienuolyne naujokė, o vienuolyno bažnyčios rektoriumi ir seselių benediktinių globėju buvo vyskupas Teofilius Matulionis. Vyskupo Teofiliaus Matulionio liepimu motina atvedė Esę į vienuolyną ir kaip tik į seselės Angelės kambarį. Ją labai saugojo ir slėpė nuo vokiečių policijos. Sesuo Angelė pasakojo, kad mergaitė buvo labai simpatiška, juodbruvė, graži, linksma, muzikali. Kai sesuo Angelė papasakojo, tai ir aš atsiminiau, kad ir aš ten, į vienuolyną su kitais dviems klierikais buvau nuėjęs pažiūrėti. Visi grožėjomės ir džiaugėmės jos miklumu, apsukrumu, muzikalumu bei grožiu ir linksmumu. Tada aš buvau klieriku ir gyvenau vienuolynui priklausiančiuose pastatuose esančiuose prieš benediktinių bažnyčią. Ten vienuolyno globoje, buvo dar dvi suaugesnio amžiaus žydaitės, kaip mes vadinome pas Nenę, kuri buvo be kojos, vaikščiojo pasiramsčiuodama ramentais. O 4–5 metų Esė buvo laikoma vienuolyne, daugiausiai Angelės Misiūnaitės kambaryje. Seselė Angelė savo kambaryje ją nešiojo, su ja džiaugėsi, jai pasakas pasakojo, Esė jos kambaryje miegojo. Naujokyno salėje buvo pianinas, ten Esė skambino, jos miklūs pirščiukai spaudė klavišus, visi mačiusieji negalėjome atsigrožėti. Seselė Angelė matė ir dabar atsimena tą vaizdą, kaip Esės motina labai, neapsakomai verkė ir bučiavo mergaitę atsisveikindama ir visos seselės, kurios tą vaizdą matė, kartu verkė. Motina atsisveikina, eina ir vėl grįžta, ir vėl bučiuoja. Motinai išėjus, Esė nusišluostė ašarytes, ir vos pasiekdama pianiną, atsisėdusi ant taburetės, skambino taip mikliai pirščiukus judindama, kad gražu žiūrėti. (Jai labai patiko skambinti, sukus apsukus ir vėl skambina). Tą patį vakarą, atsigulus jai pas seselę Angelę į lovą, pradėjo belstis į vienuolyno duris vokiečių policija. Tada mergytę paslėpė vienuolyno palėpėje, o vokiečiai, neįsiplėšę į vienuolyną, nuėjo.
Kitą rytą, rodos, Rimšaitė, vyskupo Teofiliaus Matulionio liepimu arkliu į kailinius įvyniotą mergaitę išvežė į Čiobiškį, vaikų namus, kurie buvo seselių benediktinių globojami.
Vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos, atsirado ir Esės motina. Ji tą savo mergytę, Esę, pasiėmusi iš Čiobiškio vaikų namų, atsivežė į Kaišiadorių vyskupijos kuriją pas vyskupą Teofilių Matulionį. Kurijoje bėgiojo po kambarį linksma, graži žydaitė. Mat, 1943 m. sausio 9 d. vyskupas Teofilius Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu, o seselę Angelę su kitomis keliomis seselėmis vienuolyno viršininkė, motinėlė paskyrė į Kaišiadoris patarnauti vyskupui ir kurijos darbams. Esės motina karštai ir nuoširdžiai padėkojusi vyskupui Teofiliui Matulioniui ir seselėms benediktinėms už Esės išgelbėjimą ir išgelbėtas kitų žydaičių gyvybes išsivežė dukrą gyvą ir veiką namo.
Anuomet vokiečių policija ieškojo žydaičių ir kurijoje, ir vienuolyne, ir Čiobiškio vaikų namuose. Matyt, kieno nors buvo įskųsta, bet seselėms benediktinėms ir vyskupui Teofiliui Matulioniui padedant, Dievas apsaugojo Esę nuo tos nelaimės.
Gavęs Jūsų laišką dėl žydaitės Esės globos Kaune, Benediktinių vienuolyne ir Čiobiškio vaikų namuose bei Kurijoje, stengsiuosi kiek galėdamas į jį atsakyti, suteikdamas šiek tiek žinių.
Buvo šitaip: mano šeimininkė yra seselė benediktinė, jos vienuoliškas vardas Angelė, o pasaulietiškas krikšto vardas – Agota, pavardė Misiūnaitė, Ambraziejaus duktė, gimusi 1919 metais. Šį Esės reikalą ji labai gerai žino. Tada ji buvo vienuolyne naujokė, o vienuolyno bažnyčios rektoriumi ir seselių benediktinių globėju buvo vyskupas Teofilius Matulionis. Vyskupo Teofiliaus Matulionio liepimu motina atvedė Esę į vienuolyną ir kaip tik į seselės Angelės kambarį. Ją labai saugojo ir slėpė nuo vokiečių policijos. Sesuo Angelė pasakojo, kad mergaitė buvo labai simpatiška, juodbruvė, graži, linksma, muzikali. Kai sesuo Angelė papasakojo, tai ir aš atsiminiau, kad ir aš ten, į vienuolyną su kitais dviems klierikais buvau nuėjęs pažiūrėti. Visi grožėjomės ir džiaugėmės jos miklumu, apsukrumu, muzikalumu bei grožiu ir linksmumu. Tada aš buvau klieriku ir gyvenau vienuolynui priklausiančiuose pastatuose esančiuose prieš benediktinių bažnyčią. Ten vienuolyno globoje, buvo dar dvi suaugesnio amžiaus žydaitės, kaip mes vadinome pas Nenę, kuri buvo be kojos, vaikščiojo pasiramsčiuodama ramentais. O 4–5 metų Esė buvo laikoma vienuolyne, daugiausiai Angelės Misiūnaitės kambaryje. Seselė Angelė savo kambaryje ją nešiojo, su ja džiaugėsi, jai pasakas pasakojo, Esė jos kambaryje miegojo. Naujokyno salėje buvo pianinas, ten Esė skambino, jos miklūs pirščiukai spaudė klavišus, visi mačiusieji negalėjome atsigrožėti. Seselė Angelė matė ir dabar atsimena tą vaizdą, kaip Esės motina labai, neapsakomai verkė ir bučiavo mergaitę atsisveikindama ir visos seselės, kurios tą vaizdą matė, kartu verkė. Motina atsisveikina, eina ir vėl grįžta, ir vėl bučiuoja. Motinai išėjus, Esė nusišluostė ašarytes, ir vos pasiekdama pianiną, atsisėdusi ant taburetės, skambino taip mikliai pirščiukus judindama, kad gražu žiūrėti. (Jai labai patiko skambinti, sukus apsukus ir vėl skambina). Tą patį vakarą, atsigulus jai pas seselę Angelę į lovą, pradėjo belstis į vienuolyno duris vokiečių policija. Tada mergytę paslėpė vienuolyno palėpėje, o vokiečiai, neįsiplėšę į vienuolyną, nuėjo.
Kitą rytą, rodos, Rimšaitė, vyskupo Teofiliaus Matulionio liepimu arkliu į kailinius įvyniotą mergaitę išvežė į Čiobiškį, vaikų namus, kurie buvo seselių benediktinių globojami.
Vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos, atsirado ir Esės motina. Ji tą savo mergytę, Esę, pasiėmusi iš Čiobiškio vaikų namų, atsivežė į Kaišiadorių vyskupijos kuriją pas vyskupą Teofilių Matulionį. Kurijoje bėgiojo po kambarį linksma, graži žydaitė. Mat, 1943 m. sausio 9 d. vyskupas Teofilius Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu, o seselę Angelę su kitomis keliomis seselėmis vienuolyno viršininkė, motinėlė paskyrė į Kaišiadoris patarnauti vyskupui ir kurijos darbams. Esės motina karštai ir nuoširdžiai padėkojusi vyskupui Teofiliui Matulioniui ir seselėms benediktinėms už Esės išgelbėjimą ir išgelbėtas kitų žydaičių gyvybes išsivežė dukrą gyvą ir veiką namo.
Anuomet vokiečių policija ieškojo žydaičių ir kurijoje, ir vienuolyne, ir Čiobiškio vaikų namuose. Matyt, kieno nors buvo įskųsta, bet seselėms benediktinėms ir vyskupui Teofiliui Matulioniui padedant, Dievas apsaugojo Esę nuo tos nelaimės.