Mes Josifą Senzulį pažinojome nuo vaikystės, kadangi esame Tytuvėnų gyventojai. Smetonos laikais nemažai žydų gyveno Tytuvėnuose. Mūsų tėvai buvo neturtingi, trūkdavo pinigų maistui, tai žydai buvo geriausi padėjėjai – visada paskolindavo pinigų arba duodavo prekių skolon. Ypač gerai pažįstami buvome su J. Senzulio tėvais. Atėjus okupantams ir pradėjus naikinti žydus, J. Senzulis liko gyvas, nes tuo metu jis dirbo pas žmones, staliaus darbą. Nors liko gyvas, bet širdį gėlė brangiųjų artimųjų netektis.
Mano tėvai jį priėmė kaip didžiausią draugą, visi slėpėme jį kiek įmanydami. Jis ateidavo naktį, pabuvęs keisdavo vietą ir išeidavo vėl naktį. Nors mums visiems grėsė mirtis, bet rizikavome, gelbėdami jo gyvybę. Neprašėme jokio atlyginimo, nei turto, visa tai darėme iš geros širdies. Būdavo tokių baisių momentų, kai vokiečių kareivis su automatu ant pečių vaikščiojo aplink gyvenvietę, o mes iš baimės vos nemirėme, tačiau nepasimetėme tokią baisią akimirką. Greitai paguldydavome J. Senzulį į lovą, apdėdavome pagalvėmis, tarsi tai būtų pataisyta lova ir viskas pasibaigdavo laimingai. Dieną mes jį dažniausiai laikydavome lovoje, kad niekas nepastebėtų. Tačiau vieną kartą atėjo nepažįstama moteris, rado jį gulintį lovoje, bet pagalvojo, kad tai kažkas iš mūsų šeimos guli. (...)
Šventėme kartu mūsų Velykas, nors ir kukliai, bet kartu. Mano sesuo jam pasiuvo baltinius iš cukraus maišo, jis juos apsirengė per Velykas, o apsirengęs graudžiai verkė, sakydamas: „Seniau per Velykas vilkėdavau šilkinius marškinius, o dabar šitokius...“. Mes taip pat verkėme... Jis sakydavo, kad mes jam esame brangesni ir už gimines. Taip jis visą laiką ir slapstėsi, kaip beišmanydamas. Pasakodavo, kad tekdavo nakvoti net ir pelkėje, kai padėdavo galvą ant kupsto, žiūrėdavo į dangų ir tuo metu atrodydavo, kad nebeatsikels nuo to kupsto, nes jau buvo nusibodęs toks įtemptas gyvenimas.
Mano tėvai Liuda ir Aleksas Mosteikiai, tėvas mirė 1972 m., o mama 1974 metais. Jie padėdavo Josifui kiek galėdami, kartu pergyvenome su juo visas kančias.
Paskui taip ir likome artimi kaip giminės, kol jis gyveno Šiauliuose. Seniau ir dabar jis mus aplanko. Mes linkime jam ir jo šeimai gyventi ramiai ir Te padeda jam Dievas.
Žinoma sunku viską aprašyti, jo kančias, o taip pat ir apie baimę, kurią mūsų šeima iškentėjo.
E. Rimulaitienė
1994 m. rugsėjis
