Rescuers of Jews
Mucininkaitė-Giniotienė Rita
ALVINA MUCININKIENĖ
RITA MUCININKAITĖ-GINIOTENĖ
LIVIJA MUCININKAITĖ-PRAZAUSKIENĖ
Albertas ir Alvina Mucininkai su dukromis Livija, gimusia 1931 metais, ir Rita, gimusia 1933-iaisiais, karo metais savo sodyboje, Buknaičių kaime, slapstė nuo nacių iš Liepojos pabėgusius Edvardą Kacą ir jo žmoną.
Albertas Mucininkas buvo 1919–1920 metų Lietuvos Nepriklausomybės Kovų savanoris, doras ir sąžiningas žmogus. 1929 metais jis apsigyveno Buknaičių kaime, sukūrė šeimą. Albertas ir Alvina Mucininkai buvo latvių tautybės, abu išpažino liuteronų tikėjimą. Tais laikais Lietuvoje gyveno nemažai latvių šeimų, ypač Latvijos pasienyje, kur ir buvo Buknaičių kaimas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 metais krašto laikraštyje „Gimtinė“ Mucininkų žygdarbį aprašė Buknaičių aštuonmetėje mokykloje, vėliau Mažeikių 2-ojoje vidurinėje mokykloje dirbęs mokytojas Antanas Poška, šio krašto istorijos tyrinėtojas, kraštotyrininkas, karo metais gyvenęs Buknaičiuose, Mucininkų kaimynystėje. Iš A. Poškos prisiminimų: „Vokiečių okupacijos metais Albertas Mucininkas, rizikuodamas šeimos likimu, gelbėjo iš Latvijos Liepojos miesto pasitraukusią Edvardo Kaco šeimą (vyrą ir žmoną). Per visą nacių okupaciją (1941–1944) Edvardas Kacas su žmona nelegaliai gyveno Mažeikių r., Buknaičių k., ūkininko Alberto Mucininko sodyboje. Jie slėpėsi tvarte, pirtyje ir gyvenamojo namo palėpėje įrengtose slėptuvėse. Slapstytis buvo labai sunku, nes sodyba buvo atvirame lauke, toliau nuo miškų, supama kaimynų. Nuolat grėsė pavojus, reikėjo ypatingos konspiracijos, tačiau protarpiais kaimynams vis tiek kildavo įtarimų.“ Iš Mucininkų dukters Livijos Prazauskienės prisiminimų: „Kartkartėmis, kilus įtarimų, tėvelis ir mes su seserimi Rita naktį išveždavome kelioms dienoms Kacus arba į tėvelio tėviškę Lūšės kaime, arba į Latviją. Dalydavomės su įnamiais paskutiniu duonos kąsniu, tuo rūpinosi tėvelis, dažnai tą duonos kąsnį atitraukdamas nuo mūsų. Kuriam laikui išvežus, paskui reikėdavo Kacų šeimą vėl parsivežti. Norėjome, kad jie jaustųsi gerai, lengviau ištvertų tą psichinę įtampą. Kai kaimynų vaikai pastebėdavo svetimus žmones, mums tekdavo meluoti arba apsimesti kvailelėmis, arba kurti legendas. Nes vienas neatsargus žingsnis arba prasitartas žodis galėjo pražudyti abi šeimas.“ Kai Alvina Mucininkienė negalėdavo pagaminti maisto, tai darydavo mergaitės. Taip globojami visų šeimos narių Kacai sulaukė karo Lietuvoje pabaigos ir emigravo į Belgiją.
Albertas Mucininkas 1993 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją apdovanotos Alberto Mucininko žmona Alvina Mucininkienė bei Mucininkų dukros – Livija Prazauskienė ir Rita Giniotienė, karo metais išgelbėjusios Edvardą Kacą ir jo žmoną.
RITA MUCININKAITĖ-GINIOTENĖ
LIVIJA MUCININKAITĖ-PRAZAUSKIENĖ
Albertas ir Alvina Mucininkai su dukromis Livija, gimusia 1931 metais, ir Rita, gimusia 1933-iaisiais, karo metais savo sodyboje, Buknaičių kaime, slapstė nuo nacių iš Liepojos pabėgusius Edvardą Kacą ir jo žmoną.
Albertas Mucininkas buvo 1919–1920 metų Lietuvos Nepriklausomybės Kovų savanoris, doras ir sąžiningas žmogus. 1929 metais jis apsigyveno Buknaičių kaime, sukūrė šeimą. Albertas ir Alvina Mucininkai buvo latvių tautybės, abu išpažino liuteronų tikėjimą. Tais laikais Lietuvoje gyveno nemažai latvių šeimų, ypač Latvijos pasienyje, kur ir buvo Buknaičių kaimas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 metais krašto laikraštyje „Gimtinė“ Mucininkų žygdarbį aprašė Buknaičių aštuonmetėje mokykloje, vėliau Mažeikių 2-ojoje vidurinėje mokykloje dirbęs mokytojas Antanas Poška, šio krašto istorijos tyrinėtojas, kraštotyrininkas, karo metais gyvenęs Buknaičiuose, Mucininkų kaimynystėje. Iš A. Poškos prisiminimų: „Vokiečių okupacijos metais Albertas Mucininkas, rizikuodamas šeimos likimu, gelbėjo iš Latvijos Liepojos miesto pasitraukusią Edvardo Kaco šeimą (vyrą ir žmoną). Per visą nacių okupaciją (1941–1944) Edvardas Kacas su žmona nelegaliai gyveno Mažeikių r., Buknaičių k., ūkininko Alberto Mucininko sodyboje. Jie slėpėsi tvarte, pirtyje ir gyvenamojo namo palėpėje įrengtose slėptuvėse. Slapstytis buvo labai sunku, nes sodyba buvo atvirame lauke, toliau nuo miškų, supama kaimynų. Nuolat grėsė pavojus, reikėjo ypatingos konspiracijos, tačiau protarpiais kaimynams vis tiek kildavo įtarimų.“ Iš Mucininkų dukters Livijos Prazauskienės prisiminimų: „Kartkartėmis, kilus įtarimų, tėvelis ir mes su seserimi Rita naktį išveždavome kelioms dienoms Kacus arba į tėvelio tėviškę Lūšės kaime, arba į Latviją. Dalydavomės su įnamiais paskutiniu duonos kąsniu, tuo rūpinosi tėvelis, dažnai tą duonos kąsnį atitraukdamas nuo mūsų. Kuriam laikui išvežus, paskui reikėdavo Kacų šeimą vėl parsivežti. Norėjome, kad jie jaustųsi gerai, lengviau ištvertų tą psichinę įtampą. Kai kaimynų vaikai pastebėdavo svetimus žmones, mums tekdavo meluoti arba apsimesti kvailelėmis, arba kurti legendas. Nes vienas neatsargus žingsnis arba prasitartas žodis galėjo pražudyti abi šeimas.“ Kai Alvina Mucininkienė negalėdavo pagaminti maisto, tai darydavo mergaitės. Taip globojami visų šeimos narių Kacai sulaukė karo Lietuvoje pabaigos ir emigravo į Belgiją.
Albertas Mucininkas 1993 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją apdovanotos Alberto Mucininko žmona Alvina Mucininkienė bei Mucininkų dukros – Livija Prazauskienė ir Rita Giniotienė, karo metais išgelbėjusios Edvardą Kacą ir jo žmoną.