Rescuers of Jews
Petrulis Juozas
Šiaurės Lietuvos tolstojininkai
Prof. Aleksandras Vitkus,
gidas-istorikas Chaimas Bargmanas
Atverčiame rusų rašytojo Levo Tolstojaus raštų ( Maskva,1956 m.) 78 tomo 261-262 puslapius ir randame rašytojo laišką lietuviui Andrejui Kalendrai. Kitas žymus tolstojininkas Edvardas Levinskas gyveno Žagarėje, iš Kupiškio buvo kilęs Juozas Petrulis. Kas tie tolstojininkai? Ar jie kaip nors tarpusavyje susiję?
Levas Tolstojus žadino susidomėjimą ne vien kūryba, bet ir religiniu-etiniu mokymu arba savo sukurtąja antagonistinės visuomenės taikaus pertvarkymo programa. L.Tolstojus savo straipsniuose suformulavo teiginius propaguojančius moralinio savęs tobulinimo, visuomenės meilės, nesipriešinimo blogiui idėjas, tikėjosi pagerinti visuomenės santykius. Už stačiatikybės, vienvaldystės kritiką, lygiavinių principų skelbimą rašytojas Levas Tolstojus 1901 m. buvo atskirtas nuo bažnyčios. XIX a. 9 d-metyje, pasirodžius rusų rašytojo Levo Tolstojaus straipsniams „Išpažintis“ ir „Kuo aš tikiu?“, Rusijoje kilo tolstojininkų sąjūdis.
Tolstojininkai plito ir Lietuvoje. Vienas iš žymiausių šio sąjūdžio dalyvių buvo Andrejus Kalendra. Jis buvo apsiskaitęs, išsilavinęs žmogus. Iš pradžių jis dirbo telegrafe, paskui prekių svėrėju Rygos geležinkelio stotyje. Perskaitęs L. Tolstojaus traktatą „Koks yra mano tikėjimas?“, pamėgo rašytoją; jo paveiktas, mėtė pelningą tarnybą ir pradėjo dirbti Rygos vagonų fabrike paprastu darbininku. Jis net pats buvo nuvykęs į Maskvą, Tulą, Jasnają Polianą susitikti tiek su rašytoju, tiek su jo sekretoriumi Gusevu. Taip ir atsirado vienas iš išlikusių laiškų L. Tolstojaus raštų rinktinėje (viso A.Tolstojaus muziejaus archyvuose yra išlikę keturi A.Kalendros laiškai). Šiame, 1908 m. lapkričio 15 d. rašytame laiške, L. Tolstojus A.Kalendrai leidžia pasilikti atsiųstą knygą „Dievo karalystė mumyse“, kuri Kalendrai labai patiko. A.Kalendra atsilygino už knygą pašto ženklais. Šiame laiške taip pat N.Tolstojus pataria A.Kalendrai nevykti į Kanadą, ir nurodo, kad dvasinius poreikius, tuo pačiu ir Dievo, galima atlikti visur ir visomis sąlygomis, ir kad svarbiausias ir vienintelis darbas yra dorovės (moralės) tobulinimas, savęs atlaisvinimas nuo kūno pagundų, aistrų, o tai galima daryti visur.
A.Kalendra Kruopiuose ir Šiauliuose steigė kooperatyvus, o kooperatyvo narių balsų dauguma dėl religinių priežasčių nusprendė parduotuvėse nepardavinėti degtinės, nes toks buvo tolstojininkų požiūris į stiprius svaigalus.
Žagarėje gyveno kitas žymus tolstojininkas Edvardas Levinskas, kurio sūnus Leonas po karo vedė Andrejaus Kalendros dukterį Zofiją. Kaip pasakoja Edvardo sūnus Leonas, jo tėvas – malkų sandėlio pardavėjas, gyvenęs Rygoje, ėmė abejoti tikėjimo dogmomis, o be tikėjimo gyvenimas jam atrodė beprasmis ir todėl vienintelę išeitį matė tik pasitraukti iš gyvenimo. Atsitiktinai jis nusipirko L.Tolstojaus knygą „Išpažintis“ ir nutarė, kad pirma perskaitys šią knygą ir tik po to tada paliks šį pasaulį. Knyga jam padarė nepaprastai stiprų įspūdį. „Aš pajutau visa savo būtybe, kad mano dvasinės kančios pasibaigė“, – rašo E.Levinskas autobiografijoje. Taip jis tapo tolstojininku. Knyga teigė, kad kiekvienas žmogus turi vieną mėnesį padirbėti prie žemės, todėl E.Levinskas grįžo į Lietuvą pas seserį (sesuo buvo ištekėjusi už turtingo liuterono) į Joniškį prie Vaizgučio kaimo ir dirbo ūkio darbus. Joniškyje sutiko draugą, vieną parlamento narį, kuris jam tarė: „Ką tu su naginėmis vaikštai, apsiskaitęs, būk mokytoju“. Kėdainiuose, per du metus baigęs eksternu gimnazijos kursą, E.Levinskas tapo pradžios mokyklos mokytoju, absoliučiu abstinentu, nevalgė mėsos. Mokytojas pats valydavo mokyklos tualetą, nes taip propagavo ir indų filosofai.
E.Levinskas mokytojavo Kalnelyje prie Joniškio, o vėliau – Šiauliuose. Dalyvavo leidžiant laisvamanių draugijos žurnalą „Kultūra“, tačiau vėliau pasitraukė, nes laisvamaniai nors pripažino dorovę, tačiau nepripažino Dievo.
1926 m. Lietuvoje civilinės metrikacijos nebuvo, tik – bažnytinė, tad E.Levinskas, norėdamas vesti, nuvyko su būsima žmona į Klaipėdos kraštą, ten užregistravo civilinę santuoką ir galėjo mokytojauti, nes (pasak L.Levinsko) nevedusių vyrų neskirdavo mokytojais. Nors mokytojai gaudavo priedą už vaikus, tačiau jis savo vaikų nekrikštijo ir to priedo negaudavo.
Pagaliau E.Levinskas atvyko į Žagarę. Čia rado pažįstamų, kurie jį – mokytą žmogų sovietų laikais (1940–1941 m.) rekomendavo paskirti Panevėžio mokyklų inspektoriumi. Čia dirbdamas pažino tarybinės švietimo sistemos blogąsias puses, nestojo į partiją, atsisakė sekti draugus.
Gyvenimas A.Kalendrą bei E. Levinską suvedė dar su vienu tolstojininku – iš Kupiškio kilusiu – Juozu Petruliu, kuris 1928 metais buvo nuteistas 8 metus kalėti už tai, kad dėl savo pažiūrų atsisakė tarnauti kariuomenėje. Iki 1933 metų kalintas Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje; pasikeitė jo pažiūros iki tiek, kad ne tik suartėjo su komunistais, bet net pradėjo platinti nelegalią komunistinę literatūrą. Antrojo Pasaulinio karo metais J. Petrulis ėmė gelbėti žydus iš likviduojamo Šiaulių geto.
Tuo sunkiu metu J. Petrulis ir jo draugai organizavo gydytojos Trusfus-Jofienės šeimos pabėgimą iš geto. Gete buvo jos 6 metų dukrytė Rūta, 8 metų sūnus Mauša, sesuo mokytoja Eta ir 58 metų motina. Pradžioje pabėgusius iš geto J.Petrulis slėpė savo bute Šiauliuose, o kai kilo įtarimai, perdavė kitiems asmenims: Maušą ir Etą – Andrejui Kalendrai netoli Kruopių (Akmenės rajonas), o motiną – Levinskams Žagarėje. Rūta liko gyventi pas J.Petrulį, o vėliau jis ją įtaisė pas Povilą Alekną Liepinių kaime (Kupiškio rajonas), o iš ten – pas Levinskus ir Kalendras. Po karo J.Petrulis tapo muziejininku, kraštotyrininku, esperanto kalbos populiarintoju; jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.
Karo metais dar vienas įvykis vos nesunaikino Levinskų šeimos. E.Levinsko žmona Teresė Levinskienė, būdama vokiete ir gerai valdžiusi vokiečių kalbą, kreipėsi į Šiaulių srities komisarą laišku, kuriame visų dorų Žagarės žmonių vardu prašė nežudyti nekaltų žydų ir tokiais darbais nežeminti vokiečių tautos. Vokiečiai tuoj ją apšaukė pamišėle ir nusprendė sušaudyti. Ją išgelbėjo Žagarės burmistras Rakštys, kuris nugirdė vokiečių karininką, ir moteris tuo kart nebuvo sušaudyta. Vėliau karininkas atvyko į Levinskų namus, griežtai pasikalbėjo su T.Levinskiene, prisakė nesikišti į politiką ir paliko gyvą.
Nepaisant to, kad vokiečių okupacijos metais pas save slėpė Šakynos vaistininko Trusfuso žmoną, po karo Maskvos saugumo nurodymu Levinskų šeima buvo ištremta, nes T.Levinskienė pagal tautybę buvo vokietė (liuteronų tikėjimo), o jos brolis buvo repatrijavęs į Vokietiją (nors ten ir buvo lageryje).
Visi buvo ištremti į Tadžikistaną, kur T.Levinskienė netrukus mirė. Po karo E.Levinskas su sūnum grįžo į Žagarę, ir 1975 m. mirė; palaidotas Raktuvės kapinėse.
1951 m. rugsėjo mėn, Andrejus ir Monika Kalendros bei jų vyriausioji dukra Morta buvo ištremti į Sibirą. Po trijų mėnesių Andrejus Kalendra tolimoje Irkutsko žemėje mirė. Jau auštant nepriklausomybei jo dukra Morta Jakutienė su sūnumi parvežė tėvo palaikus ir palaidojo Žarėnų kapinėse (netoli Kruopių).
Šiuo metu Kalendrų ir Levinskų šeimos susilaukė ypatingos pagarbos. Andrejus Kalendra, jo žmona Monika Kalendrienė, jų dukros Morta Jakutienė ir Sofija Levinskienė nuo mirties išgelbėję Iciko ir Sonios Gordimerių šeimą, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais – Lietuvos valstybės garbingais apdovanojimais, o 2008 metais jiems suteikti ir Pasaulio Tautų Teisuolių vardai (šį titulą suteikia Izraelio Katastrofos ir heroizmo tyrimo institutas Jad va-Šem). Juozas Petrulis Pasaulio Tautų Teisuoliu pripažintas 1980 metais.
Už Šakynos vaistininko Trusfuso šeimos išgelbėjimą Edvardas ir Teresė Levinskai (po mirties) bei jų sūnus Leonas Levinskas, šiuo metu gyvenantis Žagarėje, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.
Kaunas –Žagarė
Straipsnis publikuotas žurnale "Mokslas ir gyvenimas", 2010, Nr.7
Prof. Aleksandras Vitkus,
gidas-istorikas Chaimas Bargmanas
Atverčiame rusų rašytojo Levo Tolstojaus raštų ( Maskva,1956 m.) 78 tomo 261-262 puslapius ir randame rašytojo laišką lietuviui Andrejui Kalendrai. Kitas žymus tolstojininkas Edvardas Levinskas gyveno Žagarėje, iš Kupiškio buvo kilęs Juozas Petrulis. Kas tie tolstojininkai? Ar jie kaip nors tarpusavyje susiję?
Levas Tolstojus žadino susidomėjimą ne vien kūryba, bet ir religiniu-etiniu mokymu arba savo sukurtąja antagonistinės visuomenės taikaus pertvarkymo programa. L.Tolstojus savo straipsniuose suformulavo teiginius propaguojančius moralinio savęs tobulinimo, visuomenės meilės, nesipriešinimo blogiui idėjas, tikėjosi pagerinti visuomenės santykius. Už stačiatikybės, vienvaldystės kritiką, lygiavinių principų skelbimą rašytojas Levas Tolstojus 1901 m. buvo atskirtas nuo bažnyčios. XIX a. 9 d-metyje, pasirodžius rusų rašytojo Levo Tolstojaus straipsniams „Išpažintis“ ir „Kuo aš tikiu?“, Rusijoje kilo tolstojininkų sąjūdis.
Tolstojininkai plito ir Lietuvoje. Vienas iš žymiausių šio sąjūdžio dalyvių buvo Andrejus Kalendra. Jis buvo apsiskaitęs, išsilavinęs žmogus. Iš pradžių jis dirbo telegrafe, paskui prekių svėrėju Rygos geležinkelio stotyje. Perskaitęs L. Tolstojaus traktatą „Koks yra mano tikėjimas?“, pamėgo rašytoją; jo paveiktas, mėtė pelningą tarnybą ir pradėjo dirbti Rygos vagonų fabrike paprastu darbininku. Jis net pats buvo nuvykęs į Maskvą, Tulą, Jasnają Polianą susitikti tiek su rašytoju, tiek su jo sekretoriumi Gusevu. Taip ir atsirado vienas iš išlikusių laiškų L. Tolstojaus raštų rinktinėje (viso A.Tolstojaus muziejaus archyvuose yra išlikę keturi A.Kalendros laiškai). Šiame, 1908 m. lapkričio 15 d. rašytame laiške, L. Tolstojus A.Kalendrai leidžia pasilikti atsiųstą knygą „Dievo karalystė mumyse“, kuri Kalendrai labai patiko. A.Kalendra atsilygino už knygą pašto ženklais. Šiame laiške taip pat N.Tolstojus pataria A.Kalendrai nevykti į Kanadą, ir nurodo, kad dvasinius poreikius, tuo pačiu ir Dievo, galima atlikti visur ir visomis sąlygomis, ir kad svarbiausias ir vienintelis darbas yra dorovės (moralės) tobulinimas, savęs atlaisvinimas nuo kūno pagundų, aistrų, o tai galima daryti visur.
A.Kalendra Kruopiuose ir Šiauliuose steigė kooperatyvus, o kooperatyvo narių balsų dauguma dėl religinių priežasčių nusprendė parduotuvėse nepardavinėti degtinės, nes toks buvo tolstojininkų požiūris į stiprius svaigalus.
Žagarėje gyveno kitas žymus tolstojininkas Edvardas Levinskas, kurio sūnus Leonas po karo vedė Andrejaus Kalendros dukterį Zofiją. Kaip pasakoja Edvardo sūnus Leonas, jo tėvas – malkų sandėlio pardavėjas, gyvenęs Rygoje, ėmė abejoti tikėjimo dogmomis, o be tikėjimo gyvenimas jam atrodė beprasmis ir todėl vienintelę išeitį matė tik pasitraukti iš gyvenimo. Atsitiktinai jis nusipirko L.Tolstojaus knygą „Išpažintis“ ir nutarė, kad pirma perskaitys šią knygą ir tik po to tada paliks šį pasaulį. Knyga jam padarė nepaprastai stiprų įspūdį. „Aš pajutau visa savo būtybe, kad mano dvasinės kančios pasibaigė“, – rašo E.Levinskas autobiografijoje. Taip jis tapo tolstojininku. Knyga teigė, kad kiekvienas žmogus turi vieną mėnesį padirbėti prie žemės, todėl E.Levinskas grįžo į Lietuvą pas seserį (sesuo buvo ištekėjusi už turtingo liuterono) į Joniškį prie Vaizgučio kaimo ir dirbo ūkio darbus. Joniškyje sutiko draugą, vieną parlamento narį, kuris jam tarė: „Ką tu su naginėmis vaikštai, apsiskaitęs, būk mokytoju“. Kėdainiuose, per du metus baigęs eksternu gimnazijos kursą, E.Levinskas tapo pradžios mokyklos mokytoju, absoliučiu abstinentu, nevalgė mėsos. Mokytojas pats valydavo mokyklos tualetą, nes taip propagavo ir indų filosofai.
E.Levinskas mokytojavo Kalnelyje prie Joniškio, o vėliau – Šiauliuose. Dalyvavo leidžiant laisvamanių draugijos žurnalą „Kultūra“, tačiau vėliau pasitraukė, nes laisvamaniai nors pripažino dorovę, tačiau nepripažino Dievo.
1926 m. Lietuvoje civilinės metrikacijos nebuvo, tik – bažnytinė, tad E.Levinskas, norėdamas vesti, nuvyko su būsima žmona į Klaipėdos kraštą, ten užregistravo civilinę santuoką ir galėjo mokytojauti, nes (pasak L.Levinsko) nevedusių vyrų neskirdavo mokytojais. Nors mokytojai gaudavo priedą už vaikus, tačiau jis savo vaikų nekrikštijo ir to priedo negaudavo.
Pagaliau E.Levinskas atvyko į Žagarę. Čia rado pažįstamų, kurie jį – mokytą žmogų sovietų laikais (1940–1941 m.) rekomendavo paskirti Panevėžio mokyklų inspektoriumi. Čia dirbdamas pažino tarybinės švietimo sistemos blogąsias puses, nestojo į partiją, atsisakė sekti draugus.
Gyvenimas A.Kalendrą bei E. Levinską suvedė dar su vienu tolstojininku – iš Kupiškio kilusiu – Juozu Petruliu, kuris 1928 metais buvo nuteistas 8 metus kalėti už tai, kad dėl savo pažiūrų atsisakė tarnauti kariuomenėje. Iki 1933 metų kalintas Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje; pasikeitė jo pažiūros iki tiek, kad ne tik suartėjo su komunistais, bet net pradėjo platinti nelegalią komunistinę literatūrą. Antrojo Pasaulinio karo metais J. Petrulis ėmė gelbėti žydus iš likviduojamo Šiaulių geto.
Tuo sunkiu metu J. Petrulis ir jo draugai organizavo gydytojos Trusfus-Jofienės šeimos pabėgimą iš geto. Gete buvo jos 6 metų dukrytė Rūta, 8 metų sūnus Mauša, sesuo mokytoja Eta ir 58 metų motina. Pradžioje pabėgusius iš geto J.Petrulis slėpė savo bute Šiauliuose, o kai kilo įtarimai, perdavė kitiems asmenims: Maušą ir Etą – Andrejui Kalendrai netoli Kruopių (Akmenės rajonas), o motiną – Levinskams Žagarėje. Rūta liko gyventi pas J.Petrulį, o vėliau jis ją įtaisė pas Povilą Alekną Liepinių kaime (Kupiškio rajonas), o iš ten – pas Levinskus ir Kalendras. Po karo J.Petrulis tapo muziejininku, kraštotyrininku, esperanto kalbos populiarintoju; jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.
Karo metais dar vienas įvykis vos nesunaikino Levinskų šeimos. E.Levinsko žmona Teresė Levinskienė, būdama vokiete ir gerai valdžiusi vokiečių kalbą, kreipėsi į Šiaulių srities komisarą laišku, kuriame visų dorų Žagarės žmonių vardu prašė nežudyti nekaltų žydų ir tokiais darbais nežeminti vokiečių tautos. Vokiečiai tuoj ją apšaukė pamišėle ir nusprendė sušaudyti. Ją išgelbėjo Žagarės burmistras Rakštys, kuris nugirdė vokiečių karininką, ir moteris tuo kart nebuvo sušaudyta. Vėliau karininkas atvyko į Levinskų namus, griežtai pasikalbėjo su T.Levinskiene, prisakė nesikišti į politiką ir paliko gyvą.
Nepaisant to, kad vokiečių okupacijos metais pas save slėpė Šakynos vaistininko Trusfuso žmoną, po karo Maskvos saugumo nurodymu Levinskų šeima buvo ištremta, nes T.Levinskienė pagal tautybę buvo vokietė (liuteronų tikėjimo), o jos brolis buvo repatrijavęs į Vokietiją (nors ten ir buvo lageryje).
Visi buvo ištremti į Tadžikistaną, kur T.Levinskienė netrukus mirė. Po karo E.Levinskas su sūnum grįžo į Žagarę, ir 1975 m. mirė; palaidotas Raktuvės kapinėse.
1951 m. rugsėjo mėn, Andrejus ir Monika Kalendros bei jų vyriausioji dukra Morta buvo ištremti į Sibirą. Po trijų mėnesių Andrejus Kalendra tolimoje Irkutsko žemėje mirė. Jau auštant nepriklausomybei jo dukra Morta Jakutienė su sūnumi parvežė tėvo palaikus ir palaidojo Žarėnų kapinėse (netoli Kruopių).
Šiuo metu Kalendrų ir Levinskų šeimos susilaukė ypatingos pagarbos. Andrejus Kalendra, jo žmona Monika Kalendrienė, jų dukros Morta Jakutienė ir Sofija Levinskienė nuo mirties išgelbėję Iciko ir Sonios Gordimerių šeimą, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais – Lietuvos valstybės garbingais apdovanojimais, o 2008 metais jiems suteikti ir Pasaulio Tautų Teisuolių vardai (šį titulą suteikia Izraelio Katastrofos ir heroizmo tyrimo institutas Jad va-Šem). Juozas Petrulis Pasaulio Tautų Teisuoliu pripažintas 1980 metais.
Už Šakynos vaistininko Trusfuso šeimos išgelbėjimą Edvardas ir Teresė Levinskai (po mirties) bei jų sūnus Leonas Levinskas, šiuo metu gyvenantis Žagarėje, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.
Kaunas –Žagarė
Straipsnis publikuotas žurnale "Mokslas ir gyvenimas", 2010, Nr.7