Rescuers of Jews
Povilaika Petras
A Precious Plaid Blanket
Aviva Tkatsch (Thatch)-Sandler
From: "Smuggled in Potato Sacks
Fifty Stories of the Hidden Children of the Kaunas Ghetto"
Editid by Solomon Abramovich and Yakov Zilberg, 2011
My father was one of the five children of Leib and Rhoda Tkatsch. Isaac, the oldest, had emigrated to Mexico at the age of 17, and Pesach, the youngest, had been killed in Palestine while guarding a Jewish settlement. Moshe, Sarah, and my father Benesh remained in Kaunas. My maternal grandmother, Emma Efron, was originally from Vilnius. She had a brother who had moved to Shanghai and a sister living in Sweden; I believe that she moved to Kaunas and was waiting to hear from her sister about emigrating to Sweden. In Kaunas, she met and married my grandfather. They had two children, my mother Riva and my uncle Shmuel. Mother was 4 years old when my grandfather died and my grandmother went to work in a textile store to support the family. There were no other family members in Kaunas, and it was a very difficult and isolated life for the three of them.
Father, who was ten years older than my mother, had been educated as an attorney, but went into business as a textile importer. He met my mother when she was 14; she lied about her age, and by the time he found out that she was so much younger, they had developed an attachment. He took her under his wing, introduced her to the Maccabi sports group, helped her with her homework, and became her mentor and eventually her husband. My parents were married at the end of May 1941. Grandmother Emma had remarried just before my mother and father were married, her second husband and his four sons did not survive the war.
Mother said that she and Father were on their honeymoon at a cottage in the country and heard that the Germans were about to occupy Lithuania. They quickly returned to Kaunas to be with the rest of the family. In the ghetto they moved in with father’s family. Many people were living at close quarters; I think it was very difficult for my mother to live with so many people.
When she discovered she was pregnant with me, it was a mixed blessing. I was born on 4 March 1942. It was spring and my Zionists parents gave me the hopeful name of Aviva (‘Aviv’means ‘Spring’ in Hebrew).
There were many ‘actions’ when children were taken. My aunt Sarah and her child were taken during one of these ‘actions’ and never heard from again. My parents told me that there was a hiding place made under a sofa, big enough for my mother and me, and when there were rumours of ‘actions’, we were hidden there. I have no idea how my mother kept me quiet for hours, but I know that now I panic if I have a blanket over my face. We lived like this for two years.
As time went by, it became increasingly clear that over time all the Jews were going to be killed; it was imperative for my parents to get me out. I remember my parents telling me that they had a discussion about what would happen if they did not return for me. Wouldn’t it be ironic if I were raised to be an anti-Semite? Of course, the desire to save me won out, and they began to look for someone who could be trusted to save a Jewish child. They found a woman who was willing to take me. She ran a boarding house for college girls in a nearby town. I was sedated, placed in a sack and loaded into a wagon under a pile of hay. When I found myself in a strange place, with people speaking a foreign language, I was very upset and cried and raged. Since there was a lot of coming and going in the house, the woman, Letulene, became frightened. Assisting Jews was punishable by death and she felt she had to find another place for me to stay because everyone in the house was in danger.
She gathered some of the girls together and told them that she would take me to a field at a certain time and leave me there. She pleaded that one of them should take me and find a safe place for me; she did it in this manner because she did not want to know who took me and where I went. That way, if she were interrogated, she would have nothing to tell the Germans. One of the girls (or maybe more than one) came to the field, and she took me home to her family’s farm. When she appeared with a child, her parents said to her, ‘Do you know what you have done to us? You have put all our lives in jeopardy.’
However, they were kind people and took me in. I came with very few things: an unusual plaid blanket that my father had brought back from one of his trips to England, a few clothes, a hairclip that my mother had created out of different coloured electric wires, and a picture of my parents. Having been given away twice, I was traumatized and very meek for a while. At that time I only spoke Yiddish, but learned to speak Lithuanian very soon. I was fortunate in those circumstances to have blondish hair, small features, and green eyes. I was introduced to the community as some distant relative, christened Vitute, and connected to these very loving and brave people. I called the woman ‘Mamyte’.
Aviva Tkatsch (Thatch)-Sandler
From: "Smuggled in Potato Sacks
Fifty Stories of the Hidden Children of the Kaunas Ghetto"
Editid by Solomon Abramovich and Yakov Zilberg, 2011
My father was one of the five children of Leib and Rhoda Tkatsch. Isaac, the oldest, had emigrated to Mexico at the age of 17, and Pesach, the youngest, had been killed in Palestine while guarding a Jewish settlement. Moshe, Sarah, and my father Benesh remained in Kaunas. My maternal grandmother, Emma Efron, was originally from Vilnius. She had a brother who had moved to Shanghai and a sister living in Sweden; I believe that she moved to Kaunas and was waiting to hear from her sister about emigrating to Sweden. In Kaunas, she met and married my grandfather. They had two children, my mother Riva and my uncle Shmuel. Mother was 4 years old when my grandfather died and my grandmother went to work in a textile store to support the family. There were no other family members in Kaunas, and it was a very difficult and isolated life for the three of them.
Father, who was ten years older than my mother, had been educated as an attorney, but went into business as a textile importer. He met my mother when she was 14; she lied about her age, and by the time he found out that she was so much younger, they had developed an attachment. He took her under his wing, introduced her to the Maccabi sports group, helped her with her homework, and became her mentor and eventually her husband. My parents were married at the end of May 1941. Grandmother Emma had remarried just before my mother and father were married, her second husband and his four sons did not survive the war.
Mother said that she and Father were on their honeymoon at a cottage in the country and heard that the Germans were about to occupy Lithuania. They quickly returned to Kaunas to be with the rest of the family. In the ghetto they moved in with father’s family. Many people were living at close quarters; I think it was very difficult for my mother to live with so many people.
When she discovered she was pregnant with me, it was a mixed blessing. I was born on 4 March 1942. It was spring and my Zionists parents gave me the hopeful name of Aviva (‘Aviv’means ‘Spring’ in Hebrew).
There were many ‘actions’ when children were taken. My aunt Sarah and her child were taken during one of these ‘actions’ and never heard from again. My parents told me that there was a hiding place made under a sofa, big enough for my mother and me, and when there were rumours of ‘actions’, we were hidden there. I have no idea how my mother kept me quiet for hours, but I know that now I panic if I have a blanket over my face. We lived like this for two years.
As time went by, it became increasingly clear that over time all the Jews were going to be killed; it was imperative for my parents to get me out. I remember my parents telling me that they had a discussion about what would happen if they did not return for me. Wouldn’t it be ironic if I were raised to be an anti-Semite? Of course, the desire to save me won out, and they began to look for someone who could be trusted to save a Jewish child. They found a woman who was willing to take me. She ran a boarding house for college girls in a nearby town. I was sedated, placed in a sack and loaded into a wagon under a pile of hay. When I found myself in a strange place, with people speaking a foreign language, I was very upset and cried and raged. Since there was a lot of coming and going in the house, the woman, Letulene, became frightened. Assisting Jews was punishable by death and she felt she had to find another place for me to stay because everyone in the house was in danger.
She gathered some of the girls together and told them that she would take me to a field at a certain time and leave me there. She pleaded that one of them should take me and find a safe place for me; she did it in this manner because she did not want to know who took me and where I went. That way, if she were interrogated, she would have nothing to tell the Germans. One of the girls (or maybe more than one) came to the field, and she took me home to her family’s farm. When she appeared with a child, her parents said to her, ‘Do you know what you have done to us? You have put all our lives in jeopardy.’
However, they were kind people and took me in. I came with very few things: an unusual plaid blanket that my father had brought back from one of his trips to England, a few clothes, a hairclip that my mother had created out of different coloured electric wires, and a picture of my parents. Having been given away twice, I was traumatized and very meek for a while. At that time I only spoke Yiddish, but learned to speak Lithuanian very soon. I was fortunate in those circumstances to have blondish hair, small features, and green eyes. I was introduced to the community as some distant relative, christened Vitute, and connected to these very loving and brave people. I called the woman ‘Mamyte’.
Baigiantis karui ūkyje pasirodė žydas – sovietų kareivis, jis pasakė girdėjęs, kad čia gyvenantis žydų vaikas. Tad po karo jis norintis pasiimti mane į savo šeimą. Įtėviai atrėžė, kad atiduos mane tik tėvams – žmonėms, kurių nuotrauką turėjau, kai patekau pas juos. O jei mano tėvai negrįšiantys, jie patys mane auginsiantys.
Mamai su močiute pavyko ištrūkti iš Štuthofo, ir jos kelis mėnesius kartu slapstėsi, bet po išvadavimo išsiskyrė. Močiutė išvažiavo į Kauną ieškoti manęs, o mama išvyko į Lodzę, nes buvo girdėjusi, kad ten kažkas matė mano tėvą. Mano močiutė ir dėdė Mošė nuėjo pas Letulienę, bet niekas nežinojo, kur aš ir ar dar gyva. Močiutė puolė į neviltį. Kartą ji nuėjo į valstiečių turgų pirkti maisto. Vaikštinėdama po turgų, staiga pamatė moterį, vilkinčią paltą, pasiūtą iš tokios pat vilnonės medžiagos kaip mano neįprasta antklodė. Ji pripuolė prie moters ir pareikalavo pasakyti, kur gyvena vaikas, kuriam priklausė šitas pledas. Moteris nuvežė juos į sodybą. Mano močiutę ištiko priepuolis, kai ji pamatė mane.
Aš nenorėjau su ja važiuoti, prieštaravo ir įtėvių šeima. Ir tik kai ji paklausė apie mano tėvų nuotrauką ir apie plaukų segtuką iš vielučių, jie patikėjo, kad ji yra mano močiutė, ir leido man su ja vykti. Grįžusios su močiute apsigyvenome su dėdės Mošės šeima, Pešele, teta Dvora ir visais kitais.
Man pasakojo, kad, kai močiutė mane pasiėmė, netrukus aš labai susirgau. Visi manė, kad man meningitas ir kad aš mirsiu. Kartą kažkas pabeldė į duris. Tai buvo Mamytė. Susapnavusi, kad aš sunkiai sergu, ji pėsčia leidosi į ilgą kelią nešina vaistais, kurie man buvo padėję anksčiau. Po to labai greitai pasveikau. Kaip dabar man atrodo, tikriausiai visi manė, jog man buvo užėjęs „pamišimas“, sunki vaikiška depresija. O pamačiusi Mamytę, išgirdusi jos balsą, pabučiuota jos, atgavau jėgas, ir depresija praėjo.
Kai pasveikau, man išrūpino dokumentus, ir močiutė išsivežė mane traukiniu susitikti su tėvais. Nepamenu to susitikimo. Žinau tik kad man padovanojo didelę lėlę ir pasakė, jog dabar viskas būsią gerai, nes mes vėl visi kartu. Tais laikais daugelyje kaimo kryžkelių stovėdavo kryžiai ir būdavo supiltos akmenų krūsnys – prie kiekvieno kryžiaus aš prašiau sustoti, nes norėjau pasimelsti. Mamą tai varė iš proto. Jie susirado kunigą, jis mane pasisodino ir paaiškino, kad aš jau esu su savo tikrąją šeima, kad aš – žydė, todėl man nebereikia melstis kiekvienoje kryžkelėje.
Mūsų šeima išvyko į perkeltųjų asmenų stovyklą, buvusį Šv. Otilijos (St. Ottilion) vienuolyną, pasigydyti sveikatos. Tėvo oda atrodė pasibaisėtinai. Mama buvo (ir liko) labai nervinga ir įtari. Aš žaisdavau su keliais ten buvusiais vaikais ir iš naujo mokiausi būti žyde. Pamenu, žmonės dažnai verkdavo, žiūrėdami į mane. Tik po kelerių metų aš suvokiau, jog jie aprauda savo žuvusius vaikus, seseris ir brolius.
Tuomet to nesupratau, bet tėvai mamos iniciatyva nutraukė visus saitus su mano lietuviškąja šeima. Buvo negalima jų nė minėti; ši mano gyvenimo dalis buvo baigta. Tai buvo pateikiama ne taip subtiliai, bet esmė buvo labai aiški.
Pagerėjus sveikatai tėvas nusprendė likti dar keleriems metams Miunchene, Vokietijoje. Jis norėjo dalyvauti ORT [Žydų amatų ir žemės ūkio darbo draugija} programoje, turėjusią padėti jauniems žmonėms, kurių mokslas buvo nutrūkęs, išmokti amatų, kad turėtų pragyvenimo šaltinį. Miunchene gimė mano sesuo Roda. Per tą laiką tėvas aplankė Palestiną ir savo brolio kapą.
Palestinoje jis suprato, kad dėl odos sutrikimų negalės gyventi tame klimate, mama taip pat atsisakė vykti į šalį, kurioje buvo labai didelė dar vieno karo tikimybė. Tuo metu, kai mano tėvas vadovavo ORT mokyklai, keli amerikiečiai, kurie rinko pinigus šiai programai finansuoti ir padėti Europos žydams, atvyko patikrinti, kaip naudojami jų pinigai. Keli iš jų paliko mano tėvui savo vizitines korteles ir pasakė, kad jie galėtų jį įdarbinti, jei jis atvažiuotų į Detroitą, Mičiganą ar Finiksą Arizonoje.
Tėvai niekada neplanavo likti Vokietijoje visam laikui. Nagrinėdami JAV žemėlapį, jie nusprendė, kad Detroito klimatas panašus į Kauno, valstiją supa dideli ežerai, tad jie pamanė, jog tai galėtų būti vieta, kur jie galėtų apsistoti ir auginti vaikus.
Į JAV emigravome 1949 metais. Neilgai užtrukę Niujorke tęsėme kelionę ir galiausiai atvykome į Detroitą. „Holtzman and Silverman Co.“ atstovai tesėjo žodį ir priėmė mano tėvą į darbą. Jis ten išdirbo visą gyvenimą: pradėjo kaip statybos darbų valdymo stažuotojas ir galiausiai tapo labai gerbiamu bendrovės viceprezidentu. Sakyčiau, jis puikiai prisitaikė prie naujo gyvenimo. Jis buvo labai draugiškas, ir visi, su kuo jis turėdavo kasdienių reikalų, tapdavo jo bičiuliais.
Mamai buvo kur kas sunkiau. Ji buvo nervinga, beveik liguistai įtari. Namuose visą laiką tvyrojo įtampa. Man atrodo, tai, ką ji patyrė karo metais, visiškai pakirto jos tikėjimą žmonių gerumu. „Kaimynai gali išduoti, nekalbėk su žmonėmis apie asmeninius dalykus, niekuo nepasitikėk,“ – sakydavo ji. Mano brolis Leonardas (Leibas) gimė 1956 metais. Tuo pačiu metu mama pradėjo dėstyti hebrajų kalbą norintiems tobulinti žinias po privalomųjų pamokų ir įstojo į koledžą, kad pagaliau baigtų mokslus. Pedagoginis darbas buvo jos pašaukimas. Kai buvo atdaryta dieninė hebrajų kalbos mokykla, ją pakvietė mokyti sinagogoje. Kone kas savaitę žmonės sustabdydavo mane gatvėje ir sakydavo, kad mano motina yra geriausia mokytoja, kokią jie tik yra turėję. Į pensiją ji išėjo 80-ties. Dauguma vietinės bendruomenės narių – jos buvę mokiniai. Mes kėlėmės iš vieno Detroito rajono į kitą, kol galiausiai apsigyvenome labai jaukioje vietoje.
1962 metais aš ištekėjau už Roberto Sandlerio. Kol jis Harvardo universitete studijavo teisę, mes gyvenome Kembridže, Masačusetse. Paskui grįžome į Detroitą, auginome tris vaikus. Aš grįžau į koledžą, baigiau socialinio darbo sveikatos priežiūros sistemoje studijas. Man teko daug dirbti su Holokaustą išgyvenusių žmonių vaikais.
Mano mama dabar gyvena Alzheimerio ligos slaugos ligoninėje. Ji visiškai nesąmoninga, bet savo vaikus atpažįsta.
Maždaug prieš šešiolika metų tėvai paprašė, kad atvažiuočiau pas juos. Jie man parodė laišką lietuvių kalba, kurį gavo mano pusseserė Pešelė (Polina Tkatsch-Davidson). Ji persiuntė tą laišką mano tėvams, ir jie kelis mėnesius jį laikė. Galiausiai tėvas įkalbėjo mamą atiduoti laišką man. Jį parašė buvusi gimnazistė Konstancija Povilaikaitė-Babinskienė, tuo metu jai jau buvo apie 60. Ji kreipėsi į Žydų draugiją, kuri Lietuvoje pradėjo veikti po SSSR žlugimo, ieškodama mergaitės, kurią jos tėvai Petras ir Ona Povilaikos slėpė per karą.
Mama jai atsakė trumpučiu laiškeliu; nežinau, ką parašė. Ją ištiko isterijos priepuolis, kai ji man skaitė gautą laišką. Ji bijojo, kad aš norėsiu grįžti į Lietuvą gyventi su tais žmonėmis. Buvo neįmanoma jos perkalbėti. Laiške jai vaidenosi pikti kėslai. Nunešiau laišką draugei, kuri mokėjo lietuvių kalbą, ji man padėjo parašyti atsakymą. Aprašiau mamos psichologinę būseną ir pasakiau, kad esu labai sujaudinta gavusi iš jų žinių. Mes pradėjome susirašinėti, bet paskui per gaisrą 1996 metais sudegė mano namas, o kartu su juo ir Konstancijos adresas. Manau, būčiau galėjusi vėl jį susirasti, bet tuo metu mane kamavo dvasinis sąmyšis, kuris mane tarsi paralyžiavo. Taigi mes apsikeitėme tik keliais laiškais. Parašiau jiems, kad esu dėkinga už išgelbėtą gyvybę, siūliau visokios pagalbos. Jie parašė, kad nieko nestokoja ir kad visą tą laiką tik troško sužinoti, kaip susiklostė gyvenimas jų „Vitutei“ po to, kai ji juos paliko. Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau išreikšti tai, ką jaučiu – dėkingumą už meilę ir saugumą, kuriuos ši šeima, rizikuodama visų šeimos narių gyvybe, suteikė svetimam vaikui.
Kai Mošė su šeima atvyko iš Rusijos į Izraelį, mano tėvas ir brolis nuvažiavo jų aplankyti. Tėvas buvo laimingas, po tiek metų pamatęs savo brolį ir jo šeimą. Prieš dvidešimt šešerius metus aš nuvykau į Izraelį, kur mes vėl susitikome su Polina Tkatsch-Davidson ir jos vaikais. O Polina apsilankė Detroite. 2008 metais sužinojusi iš Polinos apie šį projektą, mielai pridedu ir savo istoriją prie šio, deja, tokio plono gyvų išlikusių Kauno geto vaikų prisiminimų rinkinėlio.
Detroitas, JAV, 2008
NB: Rašant šią istoriją man pavyko susirasti Konstanciją Babinskienę ir jos dukteris. Mes susirašinėjome laiškais ir elektroniniu paštu, siuntėmės nuotraukas. Ji mirė praeitais metais. Vieną iš jos dukrų – Virginiją – šeima vadindavo Vitute.
Iš Smuggled in Potato Sacks
Fifty Stories of the Hidden Children of the Kaunas Ghetto
Edited by Solomon Abramovich and Yakov Zilberg
First published by Vallentine Mitchell in 2011
Mamai su močiute pavyko ištrūkti iš Štuthofo, ir jos kelis mėnesius kartu slapstėsi, bet po išvadavimo išsiskyrė. Močiutė išvažiavo į Kauną ieškoti manęs, o mama išvyko į Lodzę, nes buvo girdėjusi, kad ten kažkas matė mano tėvą. Mano močiutė ir dėdė Mošė nuėjo pas Letulienę, bet niekas nežinojo, kur aš ir ar dar gyva. Močiutė puolė į neviltį. Kartą ji nuėjo į valstiečių turgų pirkti maisto. Vaikštinėdama po turgų, staiga pamatė moterį, vilkinčią paltą, pasiūtą iš tokios pat vilnonės medžiagos kaip mano neįprasta antklodė. Ji pripuolė prie moters ir pareikalavo pasakyti, kur gyvena vaikas, kuriam priklausė šitas pledas. Moteris nuvežė juos į sodybą. Mano močiutę ištiko priepuolis, kai ji pamatė mane.
Aš nenorėjau su ja važiuoti, prieštaravo ir įtėvių šeima. Ir tik kai ji paklausė apie mano tėvų nuotrauką ir apie plaukų segtuką iš vielučių, jie patikėjo, kad ji yra mano močiutė, ir leido man su ja vykti. Grįžusios su močiute apsigyvenome su dėdės Mošės šeima, Pešele, teta Dvora ir visais kitais.
Man pasakojo, kad, kai močiutė mane pasiėmė, netrukus aš labai susirgau. Visi manė, kad man meningitas ir kad aš mirsiu. Kartą kažkas pabeldė į duris. Tai buvo Mamytė. Susapnavusi, kad aš sunkiai sergu, ji pėsčia leidosi į ilgą kelią nešina vaistais, kurie man buvo padėję anksčiau. Po to labai greitai pasveikau. Kaip dabar man atrodo, tikriausiai visi manė, jog man buvo užėjęs „pamišimas“, sunki vaikiška depresija. O pamačiusi Mamytę, išgirdusi jos balsą, pabučiuota jos, atgavau jėgas, ir depresija praėjo.
Kai pasveikau, man išrūpino dokumentus, ir močiutė išsivežė mane traukiniu susitikti su tėvais. Nepamenu to susitikimo. Žinau tik kad man padovanojo didelę lėlę ir pasakė, jog dabar viskas būsią gerai, nes mes vėl visi kartu. Tais laikais daugelyje kaimo kryžkelių stovėdavo kryžiai ir būdavo supiltos akmenų krūsnys – prie kiekvieno kryžiaus aš prašiau sustoti, nes norėjau pasimelsti. Mamą tai varė iš proto. Jie susirado kunigą, jis mane pasisodino ir paaiškino, kad aš jau esu su savo tikrąją šeima, kad aš – žydė, todėl man nebereikia melstis kiekvienoje kryžkelėje.
Mūsų šeima išvyko į perkeltųjų asmenų stovyklą, buvusį Šv. Otilijos (St. Ottilion) vienuolyną, pasigydyti sveikatos. Tėvo oda atrodė pasibaisėtinai. Mama buvo (ir liko) labai nervinga ir įtari. Aš žaisdavau su keliais ten buvusiais vaikais ir iš naujo mokiausi būti žyde. Pamenu, žmonės dažnai verkdavo, žiūrėdami į mane. Tik po kelerių metų aš suvokiau, jog jie aprauda savo žuvusius vaikus, seseris ir brolius.
Tuomet to nesupratau, bet tėvai mamos iniciatyva nutraukė visus saitus su mano lietuviškąja šeima. Buvo negalima jų nė minėti; ši mano gyvenimo dalis buvo baigta. Tai buvo pateikiama ne taip subtiliai, bet esmė buvo labai aiški.
Pagerėjus sveikatai tėvas nusprendė likti dar keleriems metams Miunchene, Vokietijoje. Jis norėjo dalyvauti ORT [Žydų amatų ir žemės ūkio darbo draugija} programoje, turėjusią padėti jauniems žmonėms, kurių mokslas buvo nutrūkęs, išmokti amatų, kad turėtų pragyvenimo šaltinį. Miunchene gimė mano sesuo Roda. Per tą laiką tėvas aplankė Palestiną ir savo brolio kapą.
Palestinoje jis suprato, kad dėl odos sutrikimų negalės gyventi tame klimate, mama taip pat atsisakė vykti į šalį, kurioje buvo labai didelė dar vieno karo tikimybė. Tuo metu, kai mano tėvas vadovavo ORT mokyklai, keli amerikiečiai, kurie rinko pinigus šiai programai finansuoti ir padėti Europos žydams, atvyko patikrinti, kaip naudojami jų pinigai. Keli iš jų paliko mano tėvui savo vizitines korteles ir pasakė, kad jie galėtų jį įdarbinti, jei jis atvažiuotų į Detroitą, Mičiganą ar Finiksą Arizonoje.
Tėvai niekada neplanavo likti Vokietijoje visam laikui. Nagrinėdami JAV žemėlapį, jie nusprendė, kad Detroito klimatas panašus į Kauno, valstiją supa dideli ežerai, tad jie pamanė, jog tai galėtų būti vieta, kur jie galėtų apsistoti ir auginti vaikus.
Į JAV emigravome 1949 metais. Neilgai užtrukę Niujorke tęsėme kelionę ir galiausiai atvykome į Detroitą. „Holtzman and Silverman Co.“ atstovai tesėjo žodį ir priėmė mano tėvą į darbą. Jis ten išdirbo visą gyvenimą: pradėjo kaip statybos darbų valdymo stažuotojas ir galiausiai tapo labai gerbiamu bendrovės viceprezidentu. Sakyčiau, jis puikiai prisitaikė prie naujo gyvenimo. Jis buvo labai draugiškas, ir visi, su kuo jis turėdavo kasdienių reikalų, tapdavo jo bičiuliais.
Mamai buvo kur kas sunkiau. Ji buvo nervinga, beveik liguistai įtari. Namuose visą laiką tvyrojo įtampa. Man atrodo, tai, ką ji patyrė karo metais, visiškai pakirto jos tikėjimą žmonių gerumu. „Kaimynai gali išduoti, nekalbėk su žmonėmis apie asmeninius dalykus, niekuo nepasitikėk,“ – sakydavo ji. Mano brolis Leonardas (Leibas) gimė 1956 metais. Tuo pačiu metu mama pradėjo dėstyti hebrajų kalbą norintiems tobulinti žinias po privalomųjų pamokų ir įstojo į koledžą, kad pagaliau baigtų mokslus. Pedagoginis darbas buvo jos pašaukimas. Kai buvo atdaryta dieninė hebrajų kalbos mokykla, ją pakvietė mokyti sinagogoje. Kone kas savaitę žmonės sustabdydavo mane gatvėje ir sakydavo, kad mano motina yra geriausia mokytoja, kokią jie tik yra turėję. Į pensiją ji išėjo 80-ties. Dauguma vietinės bendruomenės narių – jos buvę mokiniai. Mes kėlėmės iš vieno Detroito rajono į kitą, kol galiausiai apsigyvenome labai jaukioje vietoje.
1962 metais aš ištekėjau už Roberto Sandlerio. Kol jis Harvardo universitete studijavo teisę, mes gyvenome Kembridže, Masačusetse. Paskui grįžome į Detroitą, auginome tris vaikus. Aš grįžau į koledžą, baigiau socialinio darbo sveikatos priežiūros sistemoje studijas. Man teko daug dirbti su Holokaustą išgyvenusių žmonių vaikais.
Mano mama dabar gyvena Alzheimerio ligos slaugos ligoninėje. Ji visiškai nesąmoninga, bet savo vaikus atpažįsta.
Maždaug prieš šešiolika metų tėvai paprašė, kad atvažiuočiau pas juos. Jie man parodė laišką lietuvių kalba, kurį gavo mano pusseserė Pešelė (Polina Tkatsch-Davidson). Ji persiuntė tą laišką mano tėvams, ir jie kelis mėnesius jį laikė. Galiausiai tėvas įkalbėjo mamą atiduoti laišką man. Jį parašė buvusi gimnazistė Konstancija Povilaikaitė-Babinskienė, tuo metu jai jau buvo apie 60. Ji kreipėsi į Žydų draugiją, kuri Lietuvoje pradėjo veikti po SSSR žlugimo, ieškodama mergaitės, kurią jos tėvai Petras ir Ona Povilaikos slėpė per karą.
Mama jai atsakė trumpučiu laiškeliu; nežinau, ką parašė. Ją ištiko isterijos priepuolis, kai ji man skaitė gautą laišką. Ji bijojo, kad aš norėsiu grįžti į Lietuvą gyventi su tais žmonėmis. Buvo neįmanoma jos perkalbėti. Laiške jai vaidenosi pikti kėslai. Nunešiau laišką draugei, kuri mokėjo lietuvių kalbą, ji man padėjo parašyti atsakymą. Aprašiau mamos psichologinę būseną ir pasakiau, kad esu labai sujaudinta gavusi iš jų žinių. Mes pradėjome susirašinėti, bet paskui per gaisrą 1996 metais sudegė mano namas, o kartu su juo ir Konstancijos adresas. Manau, būčiau galėjusi vėl jį susirasti, bet tuo metu mane kamavo dvasinis sąmyšis, kuris mane tarsi paralyžiavo. Taigi mes apsikeitėme tik keliais laiškais. Parašiau jiems, kad esu dėkinga už išgelbėtą gyvybę, siūliau visokios pagalbos. Jie parašė, kad nieko nestokoja ir kad visą tą laiką tik troško sužinoti, kaip susiklostė gyvenimas jų „Vitutei“ po to, kai ji juos paliko. Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau išreikšti tai, ką jaučiu – dėkingumą už meilę ir saugumą, kuriuos ši šeima, rizikuodama visų šeimos narių gyvybe, suteikė svetimam vaikui.
Kai Mošė su šeima atvyko iš Rusijos į Izraelį, mano tėvas ir brolis nuvažiavo jų aplankyti. Tėvas buvo laimingas, po tiek metų pamatęs savo brolį ir jo šeimą. Prieš dvidešimt šešerius metus aš nuvykau į Izraelį, kur mes vėl susitikome su Polina Tkatsch-Davidson ir jos vaikais. O Polina apsilankė Detroite. 2008 metais sužinojusi iš Polinos apie šį projektą, mielai pridedu ir savo istoriją prie šio, deja, tokio plono gyvų išlikusių Kauno geto vaikų prisiminimų rinkinėlio.
Detroitas, JAV, 2008
NB: Rašant šią istoriją man pavyko susirasti Konstanciją Babinskienę ir jos dukteris. Mes susirašinėjome laiškais ir elektroniniu paštu, siuntėmės nuotraukas. Ji mirė praeitais metais. Vieną iš jos dukrų – Virginiją – šeima vadindavo Vitute.
Iš Smuggled in Potato Sacks
Fifty Stories of the Hidden Children of the Kaunas Ghetto
Edited by Solomon Abramovich and Yakov Zilberg
First published by Vallentine Mitchell in 2011