Rescuers of Jews
Radzevičius Pranas
ELENA RADZEVIČIENĖ
PRANAS RADZEVIČIUS
SCHOLIA ZAKAREVIČIENĖ
JUOZAS ZAKAREVIČIUS
Prieš karą Trakų rajone, Semeliškėse, gyveno Patašnikų šeima – Berelis su žmona Lėja ir sūnumi Zelmanu. Lietuvą okupavus naciams, 1941 metų rudenį Semeliškių ir kitų aplinkinių miestelių žydai buvo suvaryti į getą, įkurtą buvusiuose kultūros namuose, Semeliškėse. 1941 m. spalio 6 d. Semeliškių getas buvo sunaikintas, nužudyti 962 žydai (213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų). Berelis su žmona ir sūnumi į getą nepakliuvo, nes slapstėsi pas pažįstamus ūkininkus, tarp kurių buvo Juozo ir Scholios Zakarevičių šeima.
Karo metais Juozas ir Scholia Zakarevičiai su keturiais vaikais (Henriku, Albertu, Meilute, Edvardu) gyveno Ūbiškių kaime (Trakų r.). Juozas Zakarevičius buvo mažažemis ūkininkas, todėl dar vertėsi nuomodamas du ežerus, gaudė vėžius. Prieškariu jis glaudžiai bendravo su žydais, kurie vertėsi prekyba. Tarp jų buvo ir Berelis Patašnikas. Iš Zakarevičių sūnaus Alberto prisiminimų:
„Nežinau, kokiu būdu tėvelis sužinojo apie besislapstančią Patašnikų šeimą, bet puikiai atsimenu, kaip naktimis, pasikinkęs arklį, atgabendavo Patašnikus į mūsų namus, jie pas mus pabūdavo keletą dienų ar savaičių, po to tėvas naktį vėl išveždavo ar juos paimdavo kiti ūkininkai ir taip buvo visą nacių okupacijos laiką. Mano atmintyje liko vaizdai, kaip žiemos vakarais mano bendraamžį Zamkę (Zelmaną) Patašniką aprengdavau savo jaunesniojo brolio Edvardo rūbais ir išveždavau pavažinėti su rogutėmis.“
Patašnikų šeima slapstėsi ir gretimame Stelmošiškių kaime, kur juos slapstė Prano ir Elenos Radzevičių šeima. Radzevičiai pažinojo Patašnikus dar iki karo – kelis kartus per metus važiuodami pas Elenos tėvus į Aukštadvarį, sustodavo poilsio Semeliškėse ir visad užsukdavo į Berelio krautuvėlę. Radzevičių šeima 1942 metais buvo perkelta į Stelmošiškių kaimą, Pranui ten esančioje pradinėje mokykloje gavus mokytojo-mokyklos vedėjo vietą. Mokyklos pastate buvo butas vedėjui ir kambarys kitam mokytojui, tačiau kito mokytojo nebuvo, todėl jame apsistodavo Patašnikų šeima. Stelmošiškių kaimo mokykloje Pataškinų šeima praleisdavo po 10-15 dienų, paskui keliaudavo pas kitus ūkininkus. Iš Radzevičių sūnaus Juozo prisiminimų: „Pamenu, tėtė pasakojo, kad tikriausiai 1943 m. vasarą, riešutaudamas miškelyje netoli mokyklos, susidūrė su kitu riešutautoju... Abu išsigando, bet po to vienas kitą pažino. Tai buvo Berkė. Pasikalbėjo, galbūt tuomet ir susitarė, kad jis retkarčiais su šeima apsistos pas mano tėvus.“
1944 metų vasarą, frontui nuslinkus į vakarus, Berelis Patašnikas sugrįžo į Semeliškių miestelį. 1945 metais, pasibaigus karui, Patašnikų šeima organizavo vaišes, sukviesdami žmones, pas kuriuos slapstėsi. Tarp jų buvo ne vienas ūkininkas iš gretimų kaimų. 1957 metų pabaigoje Patašnikų šeima emigravo į Izraelį. Kaitaliodami vietas, dėka gerų žmonių, rizikavusių ir savo gyvybėmis, visa Patašnikų šeima išgyveno.
PRANAS RADZEVIČIUS
SCHOLIA ZAKAREVIČIENĖ
JUOZAS ZAKAREVIČIUS
Prieš karą Trakų rajone, Semeliškėse, gyveno Patašnikų šeima – Berelis su žmona Lėja ir sūnumi Zelmanu. Lietuvą okupavus naciams, 1941 metų rudenį Semeliškių ir kitų aplinkinių miestelių žydai buvo suvaryti į getą, įkurtą buvusiuose kultūros namuose, Semeliškėse. 1941 m. spalio 6 d. Semeliškių getas buvo sunaikintas, nužudyti 962 žydai (213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų). Berelis su žmona ir sūnumi į getą nepakliuvo, nes slapstėsi pas pažįstamus ūkininkus, tarp kurių buvo Juozo ir Scholios Zakarevičių šeima.
Karo metais Juozas ir Scholia Zakarevičiai su keturiais vaikais (Henriku, Albertu, Meilute, Edvardu) gyveno Ūbiškių kaime (Trakų r.). Juozas Zakarevičius buvo mažažemis ūkininkas, todėl dar vertėsi nuomodamas du ežerus, gaudė vėžius. Prieškariu jis glaudžiai bendravo su žydais, kurie vertėsi prekyba. Tarp jų buvo ir Berelis Patašnikas. Iš Zakarevičių sūnaus Alberto prisiminimų:
„Nežinau, kokiu būdu tėvelis sužinojo apie besislapstančią Patašnikų šeimą, bet puikiai atsimenu, kaip naktimis, pasikinkęs arklį, atgabendavo Patašnikus į mūsų namus, jie pas mus pabūdavo keletą dienų ar savaičių, po to tėvas naktį vėl išveždavo ar juos paimdavo kiti ūkininkai ir taip buvo visą nacių okupacijos laiką. Mano atmintyje liko vaizdai, kaip žiemos vakarais mano bendraamžį Zamkę (Zelmaną) Patašniką aprengdavau savo jaunesniojo brolio Edvardo rūbais ir išveždavau pavažinėti su rogutėmis.“
Patašnikų šeima slapstėsi ir gretimame Stelmošiškių kaime, kur juos slapstė Prano ir Elenos Radzevičių šeima. Radzevičiai pažinojo Patašnikus dar iki karo – kelis kartus per metus važiuodami pas Elenos tėvus į Aukštadvarį, sustodavo poilsio Semeliškėse ir visad užsukdavo į Berelio krautuvėlę. Radzevičių šeima 1942 metais buvo perkelta į Stelmošiškių kaimą, Pranui ten esančioje pradinėje mokykloje gavus mokytojo-mokyklos vedėjo vietą. Mokyklos pastate buvo butas vedėjui ir kambarys kitam mokytojui, tačiau kito mokytojo nebuvo, todėl jame apsistodavo Patašnikų šeima. Stelmošiškių kaimo mokykloje Pataškinų šeima praleisdavo po 10-15 dienų, paskui keliaudavo pas kitus ūkininkus. Iš Radzevičių sūnaus Juozo prisiminimų: „Pamenu, tėtė pasakojo, kad tikriausiai 1943 m. vasarą, riešutaudamas miškelyje netoli mokyklos, susidūrė su kitu riešutautoju... Abu išsigando, bet po to vienas kitą pažino. Tai buvo Berkė. Pasikalbėjo, galbūt tuomet ir susitarė, kad jis retkarčiais su šeima apsistos pas mano tėvus.“
1944 metų vasarą, frontui nuslinkus į vakarus, Berelis Patašnikas sugrįžo į Semeliškių miestelį. 1945 metais, pasibaigus karui, Patašnikų šeima organizavo vaišes, sukviesdami žmones, pas kuriuos slapstėsi. Tarp jų buvo ne vienas ūkininkas iš gretimų kaimų. 1957 metų pabaigoje Patašnikų šeima emigravo į Izraelį. Kaitaliodami vietas, dėka gerų žmonių, rizikavusių ir savo gyvybėmis, visa Patašnikų šeima išgyveno.