Išgelbėti žydų vaikai
Gimiau 1928 metais Kaune. Mano tėvas Izidorius Veisas buvo Lietuvos Valstybinės loterijos vyriausios agentūros direktorius, motina Sofija Štromaitė-Veisienė – pagal išsilavinimą ekonomistė. Iki karo mokiausi Šolom-Aleichemo gimnazijoje. 1938 m. pradžioje mano tėvai išsiskyrė. Tėvas išvažiavo iš Lietuvos 1939 m. ir karo metus praleido Belgijoje. Mirė Kalifornijoje 1973 m.
Motinos priesakai
1941 m. birželio 16 dieną Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje operavo mano motiną. Pirmomis karo dienomis mama vis dar buvo ligoninėje, jautėsi silpnai, nevaikščiojo... Ketvirtadienį ligoninėje pasirodė baltaraištis, mane išvarė iš palatos ir pareiškė, kad mano motina suimta. Motiną operavęs daktaras Kanauka jos neišleido sakydamas, jog jis atsako už savo ligonius ir privalo rūpintis mano motina, kol ji sustiprės ir galės savarankiškai judėti. To meto sąlygomis tai buvo žygdarbis. Penktadienį atnešiau motinai drabužius. Kadangi baltaraištis tuo metu flirtavo su jaunom seselėm, tai aš niekieno nepastebėta prasmukau į palatą. Ten mačiau savo motiną paskutinį kartą, ten įvyko mūsų paskutinis pokalbis. Prisimenu motinos man duotus tris priesakus:
– gyventi pagal galimybes, būti savarankiškai; – gyventi su tiesa, nemeluoti, būti atvirai žmonėms; – niekada niekam nekeršyti...
Aš iki šiolei negaliu suvokti, kaip ji tokiu momentu, kai gyvybė kabojo ant plauko, galėjo galvoti apie pamatines vertybes. Jai, matyt, buvo svarbiausia, kad likčiau žmogumi. Sekmadienį mano motiną tiesiai iš ligoninės palatos išvedė į Sunkiųjų darbų kalėjimą Mickevičiaus gatvėje. Daugiau aš jos nemačiau. Kur jinai žuvo, kur be jokios kaltės nukankinta, nežinau. Jai buvo 35-eri...
Motinos priesakai
1941 m. birželio 16 dieną Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje operavo mano motiną. Pirmomis karo dienomis mama vis dar buvo ligoninėje, jautėsi silpnai, nevaikščiojo... Ketvirtadienį ligoninėje pasirodė baltaraištis, mane išvarė iš palatos ir pareiškė, kad mano motina suimta. Motiną operavęs daktaras Kanauka jos neišleido sakydamas, jog jis atsako už savo ligonius ir privalo rūpintis mano motina, kol ji sustiprės ir galės savarankiškai judėti. To meto sąlygomis tai buvo žygdarbis. Penktadienį atnešiau motinai drabužius. Kadangi baltaraištis tuo metu flirtavo su jaunom seselėm, tai aš niekieno nepastebėta prasmukau į palatą. Ten mačiau savo motiną paskutinį kartą, ten įvyko mūsų paskutinis pokalbis. Prisimenu motinos man duotus tris priesakus:
– gyventi pagal galimybes, būti savarankiškai; – gyventi su tiesa, nemeluoti, būti atvirai žmonėms; – niekada niekam nekeršyti...
Aš iki šiolei negaliu suvokti, kaip ji tokiu momentu, kai gyvybė kabojo ant plauko, galėjo galvoti apie pamatines vertybes. Jai, matyt, buvo svarbiausia, kad likčiau žmogumi. Sekmadienį mano motiną tiesiai iš ligoninės palatos išvedė į Sunkiųjų darbų kalėjimą Mickevičiaus gatvėje. Daugiau aš jos nemačiau. Kur jinai žuvo, kur be jokios kaltės nukankinta, nežinau. Jai buvo 35-eri...