Ieškant praeities Vilniaus pakraštys. Kirtus nuokalnę Tuščias smėlėtas kelias Bėga kaip ir anksčiau į Juodąjį Šilą Į Panerius... Lėtai ir rūsčiai Mano žvilgsnis siekia praeities, Nebylų teismą vykdydamas. Štai mūsų kambarys: grindų plyšiai, Tas kampas – kur buvo lova... Kampe aliejinė lempelė žėruoja tyliai Šešėlį nuo varinio krucifikso mesdama. Ir aš, staiga numetęs metų naštą, Stoviu tylėdamas prieš šį šešėlį Ir atmenu sodą, pavasarį, žydėjimą!.. Paukščius Du Baltus, kurių su mumis nėra, Kieno gi meilė Tamsą pavertė Šviesa! Sergej Korablikov-Kovarskij Vertė Skaitės Vilimaitė