Telšių Vyskupo Jono Borutos kalba

Ekselencija Prezidente, visi brangūs mūsų kraštui reikšmingo moraline ir dvasine prasme įvykio, dalyviai, apdovanotieji!
Iš tikrųjų, visi apdovanotieji anais skaudžiais laikais negalvojo, kad bus apdovanojami už žydų gelbėjimą. Jie tai darė, nes taip vertė jų sąžinė, tikėjimas, moralinės nuostatos. Jie kitaip negalėjo pasielgti. Kunigo Vladislovo Taškūno testamente atsispindi jo požiūris: “Kai dėl mano laidotuvių, tai jos turi būti be jokios parodos, visai paprastutės: nedažytų lentų karstas tarp keturių žvakių ant „morų“, be katapolio. Jokio pamokslo bažnyčioje, nei kalbų prie kapo, jokio paminklo ant kapo, nes jei būčiau sau pastatęs paminklą, nors vieno žmogaus širdy, to neatstos joks akmens paminklas.“ Kunigas Vladislovas Taškūnas nuopelnų turėjo daug – jis buvo plačios širdies žmogus, vadovavosi bibliniu principu – mylėk savo artimą, kaip save patį, mylėk kiekvieną žmogų, kaip save, koks skirtingas jis nuo tavęs bebūtų.
Kunigas Vladislovas Taškūnas buvo baigęs kunigų seminariją Kaune. XX amžiaus pradžioje dirbo Amerikoje, redagavo lietuviams laikraštį Darbininkas, leistą Niujorke, Brukline, 3-jo dešimtmečio pabaigoje grįžo į laisvą Lietuvą, dirbo nedidelėje Vėžaičių parapijoje, vėliau Alsėdžių parapijoje. Jis išsiskyrė humanistine dvasia, vienodai visus mylėjo ir brangino – jam nebuvo svarbu ar katalikas lietuvis, ar žydas judėjų tikėjimo, ar kitos tautybės, ar religijos žmogus. O kai atėjo sunkiųjų išbandymų metai, 1941 m. liepos mėnesį žydų gaudymas, prieš tai vykusios Rainių žudynės – jis drąsiai ir viešai pasisakė prieš šitą neteisybę ir, kiek galėjo tiek gelbėjo bei organizavo žmonių gelbėjimą kartu su Telšių vyskupais, ypač su vyskupu Vincentu Borisevičiumi. 1941 m. gruodžio mėn., prieš Šv. Kalėdas, kartu su kitomis moterimis iš Telšių geto, buvo sušaudytos ir paskutinės Alsėdžių moterys žydės. Jis tai žinojo, todėl kelias savaites ėjo per visas okupacines valdžios įstaigas, protestuodamas prieš šitokį aktą. Jam buvo atsakyta: „(...)“ jeigu tu taip ir toliau protestuosi, tai mes jas sušaudysim klebonijos kieme ir prieš tavo langus užkasim.
Per Šv. Kalėdas vienas baltaraištis mėgino eiti išpažinties, tačiau kunigas Vladislovas Taškūnas jį viešai pasmerkė, išvarė, sakydamas, kad jam, žmogžudžiui, išrišimo negali duoti nei jis, nei vyskupas už tokį jo padarytą didelį nusikaltimą. Netrukus kunigas Vladislovas Taškūnas buvo suimtas, kalinamas Kauno kalėjime, paskui buvo nuspręsta jį išvežti į Dachau koncentracijos stovyklą. Tada jo gelbėjimo ėmėsi vyskupas Justinas Staugaitis. Jis nuvyko į Kauną, kalbėjo su aukščiausiais okupacinės valdžios pareigūnais. Po ilgo pokalbio su okupacinės valdžios pareigūnais, vyskupas Justinas Staugaitis grįžo į Telšius ir po trijų dienų mirė. Buvo pasiekta tik tai, kad kunigas V. Taškūnas bus internuotas ir įkalintas Žemaičių Kalvarijos Marijonų vienuolyne ir negalės bendrauti su žmonėmis, laikyti mišių bei klausyti išpažinčių. Kunigas V. Taškūnas sulaukė karo pabaigos, tačiau turėjo didelį rūpestį, nes prasidėjus partizaniniam pasipriešinimui, žydus gelbėję žmonės, galėjo būti nužudyti, kaip sovietų kolaborantų bendrininkai. Siekdami išvengti neramumų, vyskupas V. Borisevičius ir kunigas V. Taškūnas vykdavo į susitikimus su partizanų vadais. Tačiau kunigas V. Taškūnas ir vėl buvo suimtas ir penkis metus kalėjo sovietiniame lageryje. Grįžęs į Lietuvą, jis buvo pakviestas prisidėti prie vieno katalikiško žurnalo leidybos, tačiau po vieno susirinkimo viskas iširo, mat, pagrindinė sąlyga leidžiant žurnalą, buvo nušviesti, kokia sąžinės ir religinė laisvė yra Sovietų Sąjungoje. Kunigas Vladislovas Taškūnas atsakė, kad tokiu būdu jie turėtų sovietinį pragarą pristatyti kaip rojų. Jis taip pat bijojo, kad bus pareikalauta pasakyti, kad po mirties, tiems nusikaltėliams nebus pragaro, o bus rojus. Tai neatitiko jokiu moralinių, religinių nuostatų. Netrukus po šio pareiškimo kunigas Vladislovas Taškūnas mirė.