rescued jewish children
Icchokas Meras:
We Cannot Forget
From the 4th book Hands Bringing Life and Bread
Taip ir vėl likome gyvi, sesuo ir aš, šiuokart – Sankienės ir Sankutės dėka.
Tą dieną, kai jos mus paėmė, 1941 metų rugpjūčio 22-ąją, Kelmėje vyko antrosios ir galutinės Kelmės žydų žudynės.
Jeigu nebūtų mūsų priglaudusios, vargu ar būtume išlikę.
Seserį po kelių dienų išsivežė Adomas Urbelis, o aš likau dar savaitei ar dviem, kol Michalina Legantienė atėjo manęs pasiimti.
Po to, kai Legantienė parsivedė mane iš kaimo, kurį laiką slapsčiausi pas ją. Jinai norėjo ir toliau mane globoti ir slėpti, bet jos vyras batsiuvys Robertas Legantas, vietinis vokietis, labai tam priešinosi. Jis beveik kas vakarą grįždavo namo girtas ir puldavo mane, norėdamas užmušti, Michalina turėdavo savo kūnu mane užstoti, kad jisai manęs negalėtų paliesti. Bet padėtis kasdien blogėjo, jisai naktimis pakilęs griebdavo savo batsiuvio peilį ir puldavo mus, ir ne kartą sužeidė Michaliną, kuri guldydavo mane savo lovoje prie sienos, kad galėtų savo kūnu užstoti. Neturėdama kitos išeities, Michalina priprašė kaimynus mane paimti.
Taip Michalina Legantienė pirmą kartą – išvogdama mus iš dvaro kamaros, antrą kartą – išvesdama į kaimą prieš antrą šaudymą išgelbėjo iš tikros mirties mane ir seserį Janiną; trečią kartą – užstodama kūnu nuo savo vyro peilio – vėl išgelbėjo mane tik gero noro ir gailesčio vedama, nieko už tai neprašydama ir nieko negaudama, nieko daugiau ir nenorėdama – vien kad likčiau gyvas.
Michalinos kaimynai toje pačioje Kalnų gatvėje mane paėmė, bet neilgam, bijojo, kad kas nors neįskųstų, bijojo vokiečių ir baltaraiščių, bijojo, kad neįkalintų ar neužmuštų, ir perdavė mane greta gyvenusiems savo pažįstamiems, o šie netrukus – savo kaimynams, kol atsidūriau gatvėj, nes mane jau ruošėsi atiduoti valdžiai, – taip girdėjau juos šnekant. Nebebuvo kam mane perduoti, nes niekas manęs jau nebenorėjo slėpti.
Sėdėjau vakare Kalnų gatvėje prie tų žmonių namo slenksčio verkdamas, bijodamas į namus įeiti ir nežinodamas, kur dėtis, ir tuo metu pro šalį ėjo Juozas Dainauskas, man tada visai nepažįstamas išgėręs vyriškis. Jis paklausė, ko verkiu, aš pasakiau, kad esu žydukas ir kad niekas nebenori manęs laikyti pas save, jau nori atiduoti valdžiai.
Jisai paklausė, ar turiu ką čia, ar norėčiau ką pasiimti, pasakiau, kad ne, neturiu, tada trenkė akmeniu į tų namų duris, paėmė mane už rankos, parsivedė namo, o ten pastūmė į savo žmonos Bronislavos Dainauskienės glėbį tardamas: še tau dar vieną vaiką.
Savų jie turėjo šešis: Veroniką, Petrą, Oną, Aleksą, Stefą ir Genę.
Taip tapau septintuoju vaiku Dainauskų namuose.
Nepriklausomoj Lietuvoj Juozas Dainauskas buvo padienis darbininkas, vežikas, sovietinėj – žemės ūkio darbininkas. Bronė Dainauskienė taip pat buvo padienė darbininkė. Dainauskai buvo labai neturtingi žmonės. O karui prasidėjus ir vokiečiams okupavus Lietuvą, skurdas Dainauskų šeimoje dar labiau padidėjo. Namuose stigo maisto. Kai buvo bulvių, nebuvo duonos, o kai buvo duonos – neturėjo bulvių.
Reikėjo ieškoti pragyvenimo šaltinio kur kitur, tuo labiau, kad mane priglaudė, o Kalnų gatvėj jau beveik visi mane pažinojo, tad išėjo iš miesto Dainauskai, susirado darbo Kelmės dvare, tapo kumečiais, paskui Dainauskas buvo skerdžiumi, dar vėliau – arkliniu.
Dainauskų šeima apsigyveno kumetynėje prie pat pušyno, ir tai buvo gerai, nes namuose slėptis, reikalui esant, nebuvo kur – visas butas buvo virtuvė, kambarys ir dar maža kamara. Joje uždarė mažą kamputį, kad galėčiau užsiglausti, jei staiga užeitų nepažįstami.
O geriausia buvo slėptis miške.
Vienerius metus ganiau karves pas ūkininkę Sankienę, kuri mus su seserim anksčiau buvo keliom dienom priglaudusi. O paskui kartu su Aleksu ganėme dvare didžiulę bandą, vėliau – arklius, kad kuo mažiau namuose būčiau, kad kuo mažiau kas mane matytų.
Bet vis tiek pavojai tykojo nuolat. Tai nepažįstamas žmogus ėjo kumetynės link, tai dvaro ūkvedis, tai baltaraiščiai, tai vokiečių kareiviai, jų visų būtinai reikėjo saugotis, nes gal įskundė kas, gal jau ieškoti ateina.
Juozas Dainauskas išgelbėjo mane parsivedęs į savo namus iš gatvės.
Bet kas mane visą laiką gelbėjo, slėpdama nuo svetimų akių, maudydama, kad niekas nematytų, valgydindama kąsneliu daugiau negu savo vaikus ir priglausdama prie širdies ar mielu žodžiu pakalbindama dažniau nei savuosius, vesdama greitom į mišką, jei iš tolo pamatydavo artėjant nepažįstamus, tai buvo Bronislava Dainauskienė, kuri visaip stengėsi ne tik išgelbėti man gyvybę, bet ir sušildyti prarasta motiniška šiluma, ir gydė mane be daktarų, nes pas juos negalima buvo eiti, ir be vaistų, nes jų neįmanoma buvo gauti, tik žolelėm, arbatėlėm ir širdies šiluma.
Pirmuoju ir pagrindiniu Bronislavos Dainauskienės pagalbininku mane saugant ir slapstant buvo jų vyresnysis sūnus Petras Dainauskas.
Greta manęs, jei būdavau namuose, visada būdavo arba Bronislava, arba Petras, kad, bėdai artėjant, galėtų mane gelbėti.
Kartais nė į kelią dairytis nereikėjo žiūrint, ar kas neateina, – staiga atbėgdavo koks Dainauskų draugas ir perspėdavo, kad ūkvedis ateis teirautis apie žyduką ar kad baltaraiščiai ar policininkai ateis ieškoti, nes kažkas jiems pašnibždėjo.
Tada Petras griebdavo mane, užsimesdavo ant pečių ir bėgte į pušyną, kurį gerai pažinojo ir kuriame turėjo kelias vieteles man paruošęs, nes reikėjo jų ir vasarą, ir žiemą, ir pavasarį, ir rudenį.
Slapsčiausi Dainauskų namuose iki 1944 metų spalio 6 dienos, kada Kelmę, pralaužusi frontą, užėmė Raudonoji armija, gyvenau kiek ir po karo, iki 1946-ųjų.
Juozas Dainauskas, Bronislava Dainauskienė ir jų sūnus Petras Dainauskas išgelbėjo mane rizikuodami savo laisve ir gyvybe.
Janina Meraitė-Geršienė:
Urbeliai buvo įsikūrę Kelmės pakraštyje ir gyveno kaip kaime. Urbelienė nuo ryto iki nakties triūsdavo savo mažame ūkelyje. Ilgus mėnesius aš bijodavau išeiti į lauką ir net pasižiūrėti pro langą. Vėliau, apsirengusi kaimiškais drabužiais ir apsiraišiojusi skaromis, kad manęs nepažintų, aš taip pat pradėjau dirbti Urbelių ūkelyje, norėdama jiems padėti, – bet ir visą laiką slėpdamasi nuo svetimų akių. Pamačiusi artėjant prie namų kokį žmogų, uniformuotą ar civilį, skubėdavau į bulvių rūsį. Vienas rūsys buvo po namo gonkomis, kitas – darže. Ilgas valandas praleisdavau bulvių rūsiuose.
Kai Urbeliams dėl kokių nors priežasčių atrodydavo, kad pavojus didėja ir baltaraiščiai arba policininkai gali ateiti manęs ieškoti, Urbelis užsisodindavo mane ant dviračio ir veždavo į kaimus pas gimines ir pažįstamus, prašydamas, kad nors trumpam laikui paslėptų. Jo nuvežta slapsčiausi savaitę Lyduvėnuose ir po kelias dienas kaimuose netoli Kelmės. Praėjus sutartam laikui, Urbelis atvažiuodavo dviračiu ir parveždavo mane atgal į savo namus Kalnų gatvėje.
Adomas Urbelis buvo padienis darbininkas, žvejas, padėjo žmonai ūkio darbuose. Jis slėpė mane ir globojo kartu su savo žmona Petronėle.
Urbelienė slėpė mane ir globojo per visą vokiečių okupaciją, tai yra iki 1944 metų spalio pradžios. Ji jautė žmogišką pareigą išgelbėti mane nuo mirties. Ji gerai žinojo, kad šitaip pati rizikuoja savo laisve ir gyvybe.
Taip pat elgėsi ir jos vyras Adomas Urbelis.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
We Cannot Forget
From the 4th book Hands Bringing Life and Bread
Taip ir vėl likome gyvi, sesuo ir aš, šiuokart – Sankienės ir Sankutės dėka.
Tą dieną, kai jos mus paėmė, 1941 metų rugpjūčio 22-ąją, Kelmėje vyko antrosios ir galutinės Kelmės žydų žudynės.
Jeigu nebūtų mūsų priglaudusios, vargu ar būtume išlikę.
Seserį po kelių dienų išsivežė Adomas Urbelis, o aš likau dar savaitei ar dviem, kol Michalina Legantienė atėjo manęs pasiimti.
Po to, kai Legantienė parsivedė mane iš kaimo, kurį laiką slapsčiausi pas ją. Jinai norėjo ir toliau mane globoti ir slėpti, bet jos vyras batsiuvys Robertas Legantas, vietinis vokietis, labai tam priešinosi. Jis beveik kas vakarą grįždavo namo girtas ir puldavo mane, norėdamas užmušti, Michalina turėdavo savo kūnu mane užstoti, kad jisai manęs negalėtų paliesti. Bet padėtis kasdien blogėjo, jisai naktimis pakilęs griebdavo savo batsiuvio peilį ir puldavo mus, ir ne kartą sužeidė Michaliną, kuri guldydavo mane savo lovoje prie sienos, kad galėtų savo kūnu užstoti. Neturėdama kitos išeities, Michalina priprašė kaimynus mane paimti.
Taip Michalina Legantienė pirmą kartą – išvogdama mus iš dvaro kamaros, antrą kartą – išvesdama į kaimą prieš antrą šaudymą išgelbėjo iš tikros mirties mane ir seserį Janiną; trečią kartą – užstodama kūnu nuo savo vyro peilio – vėl išgelbėjo mane tik gero noro ir gailesčio vedama, nieko už tai neprašydama ir nieko negaudama, nieko daugiau ir nenorėdama – vien kad likčiau gyvas.
Michalinos kaimynai toje pačioje Kalnų gatvėje mane paėmė, bet neilgam, bijojo, kad kas nors neįskųstų, bijojo vokiečių ir baltaraiščių, bijojo, kad neįkalintų ar neužmuštų, ir perdavė mane greta gyvenusiems savo pažįstamiems, o šie netrukus – savo kaimynams, kol atsidūriau gatvėj, nes mane jau ruošėsi atiduoti valdžiai, – taip girdėjau juos šnekant. Nebebuvo kam mane perduoti, nes niekas manęs jau nebenorėjo slėpti.
Sėdėjau vakare Kalnų gatvėje prie tų žmonių namo slenksčio verkdamas, bijodamas į namus įeiti ir nežinodamas, kur dėtis, ir tuo metu pro šalį ėjo Juozas Dainauskas, man tada visai nepažįstamas išgėręs vyriškis. Jis paklausė, ko verkiu, aš pasakiau, kad esu žydukas ir kad niekas nebenori manęs laikyti pas save, jau nori atiduoti valdžiai.
Jisai paklausė, ar turiu ką čia, ar norėčiau ką pasiimti, pasakiau, kad ne, neturiu, tada trenkė akmeniu į tų namų duris, paėmė mane už rankos, parsivedė namo, o ten pastūmė į savo žmonos Bronislavos Dainauskienės glėbį tardamas: še tau dar vieną vaiką.
Savų jie turėjo šešis: Veroniką, Petrą, Oną, Aleksą, Stefą ir Genę.
Taip tapau septintuoju vaiku Dainauskų namuose.
Nepriklausomoj Lietuvoj Juozas Dainauskas buvo padienis darbininkas, vežikas, sovietinėj – žemės ūkio darbininkas. Bronė Dainauskienė taip pat buvo padienė darbininkė. Dainauskai buvo labai neturtingi žmonės. O karui prasidėjus ir vokiečiams okupavus Lietuvą, skurdas Dainauskų šeimoje dar labiau padidėjo. Namuose stigo maisto. Kai buvo bulvių, nebuvo duonos, o kai buvo duonos – neturėjo bulvių.
Reikėjo ieškoti pragyvenimo šaltinio kur kitur, tuo labiau, kad mane priglaudė, o Kalnų gatvėj jau beveik visi mane pažinojo, tad išėjo iš miesto Dainauskai, susirado darbo Kelmės dvare, tapo kumečiais, paskui Dainauskas buvo skerdžiumi, dar vėliau – arkliniu.
Dainauskų šeima apsigyveno kumetynėje prie pat pušyno, ir tai buvo gerai, nes namuose slėptis, reikalui esant, nebuvo kur – visas butas buvo virtuvė, kambarys ir dar maža kamara. Joje uždarė mažą kamputį, kad galėčiau užsiglausti, jei staiga užeitų nepažįstami.
O geriausia buvo slėptis miške.
Vienerius metus ganiau karves pas ūkininkę Sankienę, kuri mus su seserim anksčiau buvo keliom dienom priglaudusi. O paskui kartu su Aleksu ganėme dvare didžiulę bandą, vėliau – arklius, kad kuo mažiau namuose būčiau, kad kuo mažiau kas mane matytų.
Bet vis tiek pavojai tykojo nuolat. Tai nepažįstamas žmogus ėjo kumetynės link, tai dvaro ūkvedis, tai baltaraiščiai, tai vokiečių kareiviai, jų visų būtinai reikėjo saugotis, nes gal įskundė kas, gal jau ieškoti ateina.
Juozas Dainauskas išgelbėjo mane parsivedęs į savo namus iš gatvės.
Bet kas mane visą laiką gelbėjo, slėpdama nuo svetimų akių, maudydama, kad niekas nematytų, valgydindama kąsneliu daugiau negu savo vaikus ir priglausdama prie širdies ar mielu žodžiu pakalbindama dažniau nei savuosius, vesdama greitom į mišką, jei iš tolo pamatydavo artėjant nepažįstamus, tai buvo Bronislava Dainauskienė, kuri visaip stengėsi ne tik išgelbėti man gyvybę, bet ir sušildyti prarasta motiniška šiluma, ir gydė mane be daktarų, nes pas juos negalima buvo eiti, ir be vaistų, nes jų neįmanoma buvo gauti, tik žolelėm, arbatėlėm ir širdies šiluma.
Pirmuoju ir pagrindiniu Bronislavos Dainauskienės pagalbininku mane saugant ir slapstant buvo jų vyresnysis sūnus Petras Dainauskas.
Greta manęs, jei būdavau namuose, visada būdavo arba Bronislava, arba Petras, kad, bėdai artėjant, galėtų mane gelbėti.
Kartais nė į kelią dairytis nereikėjo žiūrint, ar kas neateina, – staiga atbėgdavo koks Dainauskų draugas ir perspėdavo, kad ūkvedis ateis teirautis apie žyduką ar kad baltaraiščiai ar policininkai ateis ieškoti, nes kažkas jiems pašnibždėjo.
Tada Petras griebdavo mane, užsimesdavo ant pečių ir bėgte į pušyną, kurį gerai pažinojo ir kuriame turėjo kelias vieteles man paruošęs, nes reikėjo jų ir vasarą, ir žiemą, ir pavasarį, ir rudenį.
Slapsčiausi Dainauskų namuose iki 1944 metų spalio 6 dienos, kada Kelmę, pralaužusi frontą, užėmė Raudonoji armija, gyvenau kiek ir po karo, iki 1946-ųjų.
Juozas Dainauskas, Bronislava Dainauskienė ir jų sūnus Petras Dainauskas išgelbėjo mane rizikuodami savo laisve ir gyvybe.
Janina Meraitė-Geršienė:
Urbeliai buvo įsikūrę Kelmės pakraštyje ir gyveno kaip kaime. Urbelienė nuo ryto iki nakties triūsdavo savo mažame ūkelyje. Ilgus mėnesius aš bijodavau išeiti į lauką ir net pasižiūrėti pro langą. Vėliau, apsirengusi kaimiškais drabužiais ir apsiraišiojusi skaromis, kad manęs nepažintų, aš taip pat pradėjau dirbti Urbelių ūkelyje, norėdama jiems padėti, – bet ir visą laiką slėpdamasi nuo svetimų akių. Pamačiusi artėjant prie namų kokį žmogų, uniformuotą ar civilį, skubėdavau į bulvių rūsį. Vienas rūsys buvo po namo gonkomis, kitas – darže. Ilgas valandas praleisdavau bulvių rūsiuose.
Kai Urbeliams dėl kokių nors priežasčių atrodydavo, kad pavojus didėja ir baltaraiščiai arba policininkai gali ateiti manęs ieškoti, Urbelis užsisodindavo mane ant dviračio ir veždavo į kaimus pas gimines ir pažįstamus, prašydamas, kad nors trumpam laikui paslėptų. Jo nuvežta slapsčiausi savaitę Lyduvėnuose ir po kelias dienas kaimuose netoli Kelmės. Praėjus sutartam laikui, Urbelis atvažiuodavo dviračiu ir parveždavo mane atgal į savo namus Kalnų gatvėje.
Adomas Urbelis buvo padienis darbininkas, žvejas, padėjo žmonai ūkio darbuose. Jis slėpė mane ir globojo kartu su savo žmona Petronėle.
Urbelienė slėpė mane ir globojo per visą vokiečių okupaciją, tai yra iki 1944 metų spalio pradžios. Ji jautė žmogišką pareigą išgelbėti mane nuo mirties. Ji gerai žinojo, kad šitaip pati rizikuoja savo laisve ir gyvybe.
Taip pat elgėsi ir jos vyras Adomas Urbelis.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009