Rescuers of Jews
Bieliūnienė (Ragaišienė-Bieliūnienė) Aleksandra
Fruma Gurvičienė
gydytoja
1944 METŲ PAVASARIS
1944 metų pradžioje Kauno gete pasklido keisti gandai. Buvo kalbama, atseit, Šiaulių gete buvo įvykdyta negirdėta vaikų akcija. Mažuosius jėga atimdavę iš tėvų ir kažkur išveždavę.
Sunku buvo patikėti tokiais šiurpiais, neįtikimais gandais. Ir aš, žinoma, tuo netikėjau. Mes negalėjo pagalvoti, kad ir anksčiau gete įvykusių akcijų metu buvo žudoma. Nors mano tėvus, brolį, seserį, daug giminių ir man brangių žmonių jau tokiu būdu kažkur išvežė, tačiau širdies gilumoje aš tikėjausi, kad jie gyvi, ir, karui pasibaigus, visi sugrįš namo. Bet akcija specialiai prieš vaikus? Tai neįmanoma suvokti protu. Tai, tikriausiai, išgąsdintų žmonių, vadinamų panikierių, fantazija. Kam reikalingi vokiečiams vaikai? Nejaugi išsekę žydų vaikai trukdo hitlerininkų kariuomenei kariauti? Argi gali būti tokių niekšų, kurie galėtų žudyti vaikus – kūdikius, žvelgiančius į pasaulį pilnomis pasitikėjimo ar siaubo akimis? Karas prieš vaikus? Ne, žmogiškose smegenyse nebuvo net tokių ląstelių, kurios sugebėtų suvokti šių šiurpių veiksmų prasmę.
Tačiau sunku buvo nusiraminti. Ir kai kurie žmonės pradėjo galvoti apie tai, kaip laiku išgelbėti vaikus. Jie mėgino susisiekti su ankstesniais savo draugais – lietuviais, į kuriuos kreipėsi, prašydami padėti ir paslėpti nuo hitlerininkų mažuosius.
Bet man atrodė, kad tai labai sunku ir sudėtinga. Kaip galima reikalauti iš žmonių tokio pasiaukojimo? Juk jie turi rizikuoti visos savo šeimos gyvybe. Pagaliau jeigu ir atsirastų kokių kilnių žmonių, tai kaipgi mums pasiryžti skirtis su vaikais? Juk greičiausiai šis išsiskyrimas amžiams. Bet ar yra prasmės palikti juos našlaičiais,vis vien pasmerktus kančioms? Kol kas mes dar visi drauge. Tebūnie, kas bus! Iki galo laikysimės drauge – kitos išeities nėra. Na ir aplamai – išeities nėra. Sužinojome, kad kai kurie žmonės turi ryšių mieste su pogrindine komunistų organizacija, kuri tiekianti ginklų. Taip pat kalbama, kad gete klausomasi slaptų radijo laidų iš Tarybų Sąjungos. Girdėjome, kad kai kurie iš geto bėga, miškuose grupuojasi, ten organizuoja partizanų būrius. Bet su mažais vaikais šiuo keliu neisi. Kaip juos išgelbėti? Nusprendėme nesiskirti su vaikais. Per daug pavojinga gabenti juos į miestą, per daug pavojinga draugams ir pažįstamiems lietuviams, visa tai nepaprastai sunku ir sudėtinga. Ir pasidarė daug lengviau, kada nusprendėme neatiduoti vaikų. Lengviau… Bet neilgam.
Tai, ko mes taip bijojome, kas atrodė taip neįtikima, įvyko.
1944 metų kovo 27 d., auštant, visi darbingi geto gyventojai, kaip ir visada, išėjo į miestą dirbti. Ilgos sargybinių lydimos voros slinko miegančiomis miesto gatvėmis. Gete pasilikę vaikai, seniai ir ligonys dar miegojo.
Aš tada dirbau geto ligoninėje. Mane pažadino:
– Blogai, vaikų akcija!
Pro miegus aš nesuvokiau, kas tai. Baisus sapnas? Pasaulio pabaiga? Po truputį supratau skaudžią tikrovę. Delsti negalima. Griebiame pusiau nuogus, išsigandusius, verkiančius vaikus. Kur slėptis? Kaimynystėje rūsys – lendame pro užmaskuotą angą. Rūsyje pilna žmonių. Vos telpame. Kad vaikai neverktų, laikas nuo laiko jiems duodame po gabalėlį duonos, į minkštimą įmaišydami nedidelę liuminalio dozę (aš visada turėdavau truputį migdomųjų tablečių). Išalkę vaikai to nejaučia ir godžiai suvalgo duoną. Tyliai sėdime, klausomės. Iš toli girdėti šūviai, riksmas ir kažkodėl – muzika. Stengiamės nejudėti. Raminame vaikus. Darosi vis tvankiau, sunku ištverti. Ant mano rankų penkiametė dukterėčia Noemi, greta, prie manęs prisiglaudusi dvylikametė mano duktė Eta. Diena atrodė kankinamai ilga. 5 val. dieną viršuje staiga viskas nutilo.
Praveriame rūsio dangtį, įkvepiame gryno oro, matyti kraštelis mėlyno dangaus, girdėti paukščių čiulbėjimas – visur taip nesuprantamai ramu...
O po kiek laiko orą pervėrė raudojimai ir klyksmai – tai grįžusios iš miesto motinos neberado savo vaikų. Juos kažkur išvežė autobusais, kuriuose grojo muzika.
Kitą, t.y. kovo 28 d., vaikai ir seniai buvo gaudomi dar įnirtingiau ir žiauriau. Vietas, kurios buvo įtariamos, kad jose galėtų būti pasislėpę vaikai, sprogdino granatomis. Motinas nuo vaikų atplėšdavo jėga, pritrenkdami jas buožėmis, užpjudydami specialiai tam tikslui išdresiruotais šunimis arba šaudydavo vietoje. Gretimame name pasipriešinusią motiną išmetė iš antro aukšto pro langą. Šiam „darbui“ buvo sumobilizuota palyginti daug kariuomenės. Karas prieš vaikus buvo atliekamas pagal specialią Himlerio budelių sudarytą sistemą. Dalis vaikų buvo panaudojami kaip bandomieji triušiai įvairiems fašistinių žmogėdrų nusikalstamiems eksperimentams. Visam pasauliui žinomas vokiškas tvarkingumas. Hitlerininkai tuo pasižymėjo, ir vykdydami savo siaubingus nusikaltimus. Jei žudyti, tai tvarkingai, pagal sistemą. Patogiau anksčiau nužudyti vaikus, po to atskirai motinas ir atskirai tėvus. Taip lengviau surūšiuoti drabužius, avalynę, plaukus. Tai - tvarka. Juk leisti žydų šeimoms žūti kartu būtų per daug humaniška. Vaikų akcija tęsėsi antrą dieną, kovo 28-tą, iki 5 val. vakaro. Šią datą aš gerai prisimenu.
Mūsų rūsys buvo vykusiai užmaskuotas, migdomų vaistų dozė vaikams padidinta, ir mes šią dieną per stebuklą išlikome gyvi. Vis tik ilgiau pasilikti šioje duobėje, visą laiką esant baisiam įtempimui ir pavojui uždusti, neturėjome jėgų, ir nusprendėme kas bebūtų išeiti; antrosios dienos pabaigoje nusikamavę, mirtinai išbalę išėjome iš rūsio. Gretimame rūsyje 7 metų mergaitė užduso ant motinos rankų. Mes buvome vieni iš nedaugelio, kurie likome gyvi. Klaiku ir skaudu buvo žiūrėti į mus apsupusių nelaimingų motinų akis. Daugiau kaip tūkstantį vaikų išvežė sušaudyti...
Bet ką dabar daryti? Nebegalėjome tikėtis, kad mums leis žūti kartu su vaikais. Pareisi iš darbo ir nerasi vaikų… Jei taip, tai geriau dabar pergyventi išsiskyrimo skausmą ir išsiųsti vaikus į miestą pas svetimus žmones. Tik kaip surasti tokius!
gydytoja
1944 METŲ PAVASARIS
1944 metų pradžioje Kauno gete pasklido keisti gandai. Buvo kalbama, atseit, Šiaulių gete buvo įvykdyta negirdėta vaikų akcija. Mažuosius jėga atimdavę iš tėvų ir kažkur išveždavę.
Sunku buvo patikėti tokiais šiurpiais, neįtikimais gandais. Ir aš, žinoma, tuo netikėjau. Mes negalėjo pagalvoti, kad ir anksčiau gete įvykusių akcijų metu buvo žudoma. Nors mano tėvus, brolį, seserį, daug giminių ir man brangių žmonių jau tokiu būdu kažkur išvežė, tačiau širdies gilumoje aš tikėjausi, kad jie gyvi, ir, karui pasibaigus, visi sugrįš namo. Bet akcija specialiai prieš vaikus? Tai neįmanoma suvokti protu. Tai, tikriausiai, išgąsdintų žmonių, vadinamų panikierių, fantazija. Kam reikalingi vokiečiams vaikai? Nejaugi išsekę žydų vaikai trukdo hitlerininkų kariuomenei kariauti? Argi gali būti tokių niekšų, kurie galėtų žudyti vaikus – kūdikius, žvelgiančius į pasaulį pilnomis pasitikėjimo ar siaubo akimis? Karas prieš vaikus? Ne, žmogiškose smegenyse nebuvo net tokių ląstelių, kurios sugebėtų suvokti šių šiurpių veiksmų prasmę.
Tačiau sunku buvo nusiraminti. Ir kai kurie žmonės pradėjo galvoti apie tai, kaip laiku išgelbėti vaikus. Jie mėgino susisiekti su ankstesniais savo draugais – lietuviais, į kuriuos kreipėsi, prašydami padėti ir paslėpti nuo hitlerininkų mažuosius.
Bet man atrodė, kad tai labai sunku ir sudėtinga. Kaip galima reikalauti iš žmonių tokio pasiaukojimo? Juk jie turi rizikuoti visos savo šeimos gyvybe. Pagaliau jeigu ir atsirastų kokių kilnių žmonių, tai kaipgi mums pasiryžti skirtis su vaikais? Juk greičiausiai šis išsiskyrimas amžiams. Bet ar yra prasmės palikti juos našlaičiais,vis vien pasmerktus kančioms? Kol kas mes dar visi drauge. Tebūnie, kas bus! Iki galo laikysimės drauge – kitos išeities nėra. Na ir aplamai – išeities nėra. Sužinojome, kad kai kurie žmonės turi ryšių mieste su pogrindine komunistų organizacija, kuri tiekianti ginklų. Taip pat kalbama, kad gete klausomasi slaptų radijo laidų iš Tarybų Sąjungos. Girdėjome, kad kai kurie iš geto bėga, miškuose grupuojasi, ten organizuoja partizanų būrius. Bet su mažais vaikais šiuo keliu neisi. Kaip juos išgelbėti? Nusprendėme nesiskirti su vaikais. Per daug pavojinga gabenti juos į miestą, per daug pavojinga draugams ir pažįstamiems lietuviams, visa tai nepaprastai sunku ir sudėtinga. Ir pasidarė daug lengviau, kada nusprendėme neatiduoti vaikų. Lengviau… Bet neilgam.
Tai, ko mes taip bijojome, kas atrodė taip neįtikima, įvyko.
1944 metų kovo 27 d., auštant, visi darbingi geto gyventojai, kaip ir visada, išėjo į miestą dirbti. Ilgos sargybinių lydimos voros slinko miegančiomis miesto gatvėmis. Gete pasilikę vaikai, seniai ir ligonys dar miegojo.
Aš tada dirbau geto ligoninėje. Mane pažadino:
– Blogai, vaikų akcija!
Pro miegus aš nesuvokiau, kas tai. Baisus sapnas? Pasaulio pabaiga? Po truputį supratau skaudžią tikrovę. Delsti negalima. Griebiame pusiau nuogus, išsigandusius, verkiančius vaikus. Kur slėptis? Kaimynystėje rūsys – lendame pro užmaskuotą angą. Rūsyje pilna žmonių. Vos telpame. Kad vaikai neverktų, laikas nuo laiko jiems duodame po gabalėlį duonos, į minkštimą įmaišydami nedidelę liuminalio dozę (aš visada turėdavau truputį migdomųjų tablečių). Išalkę vaikai to nejaučia ir godžiai suvalgo duoną. Tyliai sėdime, klausomės. Iš toli girdėti šūviai, riksmas ir kažkodėl – muzika. Stengiamės nejudėti. Raminame vaikus. Darosi vis tvankiau, sunku ištverti. Ant mano rankų penkiametė dukterėčia Noemi, greta, prie manęs prisiglaudusi dvylikametė mano duktė Eta. Diena atrodė kankinamai ilga. 5 val. dieną viršuje staiga viskas nutilo.
Praveriame rūsio dangtį, įkvepiame gryno oro, matyti kraštelis mėlyno dangaus, girdėti paukščių čiulbėjimas – visur taip nesuprantamai ramu...
O po kiek laiko orą pervėrė raudojimai ir klyksmai – tai grįžusios iš miesto motinos neberado savo vaikų. Juos kažkur išvežė autobusais, kuriuose grojo muzika.
Kitą, t.y. kovo 28 d., vaikai ir seniai buvo gaudomi dar įnirtingiau ir žiauriau. Vietas, kurios buvo įtariamos, kad jose galėtų būti pasislėpę vaikai, sprogdino granatomis. Motinas nuo vaikų atplėšdavo jėga, pritrenkdami jas buožėmis, užpjudydami specialiai tam tikslui išdresiruotais šunimis arba šaudydavo vietoje. Gretimame name pasipriešinusią motiną išmetė iš antro aukšto pro langą. Šiam „darbui“ buvo sumobilizuota palyginti daug kariuomenės. Karas prieš vaikus buvo atliekamas pagal specialią Himlerio budelių sudarytą sistemą. Dalis vaikų buvo panaudojami kaip bandomieji triušiai įvairiems fašistinių žmogėdrų nusikalstamiems eksperimentams. Visam pasauliui žinomas vokiškas tvarkingumas. Hitlerininkai tuo pasižymėjo, ir vykdydami savo siaubingus nusikaltimus. Jei žudyti, tai tvarkingai, pagal sistemą. Patogiau anksčiau nužudyti vaikus, po to atskirai motinas ir atskirai tėvus. Taip lengviau surūšiuoti drabužius, avalynę, plaukus. Tai - tvarka. Juk leisti žydų šeimoms žūti kartu būtų per daug humaniška. Vaikų akcija tęsėsi antrą dieną, kovo 28-tą, iki 5 val. vakaro. Šią datą aš gerai prisimenu.
Mūsų rūsys buvo vykusiai užmaskuotas, migdomų vaistų dozė vaikams padidinta, ir mes šią dieną per stebuklą išlikome gyvi. Vis tik ilgiau pasilikti šioje duobėje, visą laiką esant baisiam įtempimui ir pavojui uždusti, neturėjome jėgų, ir nusprendėme kas bebūtų išeiti; antrosios dienos pabaigoje nusikamavę, mirtinai išbalę išėjome iš rūsio. Gretimame rūsyje 7 metų mergaitė užduso ant motinos rankų. Mes buvome vieni iš nedaugelio, kurie likome gyvi. Klaiku ir skaudu buvo žiūrėti į mus apsupusių nelaimingų motinų akis. Daugiau kaip tūkstantį vaikų išvežė sušaudyti...
Bet ką dabar daryti? Nebegalėjome tikėtis, kad mums leis žūti kartu su vaikais. Pareisi iš darbo ir nerasi vaikų… Jei taip, tai geriau dabar pergyventi išsiskyrimo skausmą ir išsiųsti vaikus į miestą pas svetimus žmones. Tik kaip surasti tokius!
Laukti negalima. Reikia veikti. Aš stengiausi prisiminti pažįstamus gydytojus. Kas žino, ar sutiks jie man padėti? Be to, kaip man pas juos patekti?
Tuo metu likusius gyvus mūsų namelio vaikus paslėpėme tamsiame sandėliuke, kurio duris užmaskavome spinta. Užpakalinę spintos sienelę išėmėme ir pro skudurų pridėtą spintą įlįsdavome į sandėliuką. Mažieji, prieš laiką tapę suaugusiais, suprato, kokia rimta padėtis, ir sėdėjo ramiai, beveik nejudėdami, prisiglaudę vienas prie kito. Bet kiekgi galima laikyti vaikus tokioje padėtyje. Pagaliau man pavyksta prisijungti prie moterų brigados, kuri rytais buvo varoma dirbti į miestą. Auštant kartu su šimtais moterų einu gruoblėtu Vilijampolės grindiniu. Mus saugo sargybiniai su užtaisytais šautuvais.
Miestas dar, rodos, ramiai miega. Jaukiuose, šiltuose butuose miega vaikai, kuriuos anksčiau gydžiau, naktimis prie jų sėdėjau, jaudinausi, ne kartą išgelbėjau nuo mirties. O juk kai kurių tėvai, baltaraiščiai, čia, Vilijampolėje, patys užmušinėjo ištisas žydų šeimas. Štai Vežėjų skersgatvyje gulėjo daugybė sutriuškintomis galvomis lavonų, o greta, Panerių g. Nr. 6, gyveno mano sesuo Ema, taip pat vaikų ligų gydytoja. Ją kažkur išvežė. Kur ji dabar? Susimąstau, sustingstu... Bet brigados moterys mane stumteli, ir aš vėl einu toliau. Gatvės sankryžoje per stebuklą man pasiseka sargybinių nepastebėtai pasprukti iš voros. Tarpuvartėje nuplėšiu nuo savęs geltonas žvaigždes. Kažin ar pasiseks, grįžtant į brigadą, jas vėl prisegti taip, kad nepastebėtų sargybiniai?
Plakančia širdimi klaidžioju po miestą, kuriame iš kiekvieno kampo tyko pavojus. Čia aš gimiau, čia gimė mano tėvas ir senelis. Ir kaip mylėjau Kauną! Kaip juo didžiavausi!
Einu, einu, ir, rodos, lyg žemė degtų po kojomis – tuoj tuoj mane sugaus. Pagaliau lentelė – tai pažįstamo gydytojo iškaba. Priimamajame pilna žmonių. Nesiryžtu pasilikti tarp pacientų, smalsiai nužvelgiančių vienas kitą. Kinkuoju toliau. Susiieškau kito gydytojo butą, bet jo nėra namie. Einu pas trečią, ketvirtą – kai kur neįsileido ir į prieangį, turbūt, pažino ir užtrenkė prieš mane duris. Nebeturiu vilties. Nusiminusi, nusivylusi dar kartą bandau – pasuku į Žaliakalnį pas gydytoją M. Butkevičienę, su kuria mes kažkada kartu mokėmės. Ji gyveno Molėtų g. Nr. 14. Namelis nedidelis, medinis. Greičiausiai ir čia nieko neišeis. Bet kas tai? Mane maloniai ir šiltai priėmė, pasodino, užjaučiamai išklausė ir… netikiu savo ausimis… sutiko priimti penkiametę mano sesers dukterį Noemi. Juk ji mūsų šeimoje buvo mažiausia, ir ją pirmiausia reikėjo gelbėti. Išgirdusi, kad ruošiasi paimti vaiką ir įsitikinusi, kad tai realu, aš ne tik neapsakomai apsidžiaugiau, bet ir išsigandau. Kokią teisę turiu užtraukti žmonėms tokį pavojų? Ir aš aiškinau, kad mergaitė juodbruvė, nepanaši į kitus jų šeimos narius ir t.t. Bet gydytoja M. Butkevičienė, jos duktė Onutė ir sūnus Povilas mane guodžia ir žada, kad jei tik pasisektų pristatyti mergaitę jiems, jie pasistengsią ją paslėpti.
Laiminga, su pakilia nuotaika, pajutusi žmogišką gerumą ir kilnumą, aš išėjau iš jų mažo kuklaus namelio. Bet kaip man dabar vėl prisijungti prie brigados, kad kartu su kitomis moterimis sugrįžčiau į getą. O, svarbiausia, kaip po to iš geto išnešti mažąją Noemi? Mažesnius vaikus aš paprastai užmigdydavau liuminalio injekcija, ir tėvai, eidami į darbą, išnešdavo juos krepšiuose. Bet penkiametę mergaitę, kokia ji sulysusi bebūtų, išnešti krepšyje buvo sunku.
Ir po dviejų dienų, visi iš anksto apgalvoję ir pasitarę, nusprendėme mergaitę įdėti į maišą ir nugabenti į miestą.
Mergaitę iš anksto perspėjome, koks reikalas. Su ašaromis akyse ji pasakė, –Aš nenoriu palikti mamytės, – bet sutiko sėdėti maiše tyliai ir nejudėdama.
Išaušo pavojingas, lemiamas rytas, ir mergaitė, apsikabinusi savo mėgstamiausią žaislą, senutėlį meškiuką, įlindo į maišą. Iš viršaus buvo paliktas nedidelis plyšys. Maišą kartu su kitais įdėjo į vežimą, o ant viršaus uždėjo šieno, ir vežimas laimingai pravažiavo pro geto vartus. Vežime sėdėjo du geto darbininkai, kurie padėdavo pakrauti ir iškrauti maišus. Jie paprastai sustodavo įvairiose vietose. Jame sedėjęs vokietis ne visada susigaudydavo jų maršrutuose. Mums paprašius, jie pažadėjo sustoti nurodytoje vietoje, prieangyje išimti iš maišo mergaitę, paskambinti ir ten palikti.
Mes, pasilikę gete, negalėjome žinoti, kaip visa tai pavyks mieste. Gal mažoji Noemi pateko į gestapo rankas. Juk neseniai taip atsitiko su mūsų kaimyne mažąja Rajyte.
Tik vėliau sužinojau, kad Noemi atvyko laimingai, bet Butkevičiams teko pergyventi daug neramių minučių. Jų butas buvo pirmame aukšte, kiemas bendras, aplink daug kaimynų, kurių tarpe buvo ir fašistų šalininkų, ir tiesiog smalsuolių.
Netrukus aš vėl rengiausi eiti į miestą. Juk reikėjo gelbėti ir savo dvi mergaites.
Ir vėl po miestą klaidžiojau vieniša, drebėdama iš baimės ir įtempimo. Vėl beldžiausi tai į vienų, tai į kitų pažįstamų duris.
Mane pamatę žmonės išsigąsdavo, lyg iš numirusių būčiau prisikėlusi. O svarbiausia kartu su manim lyg šešėlis slenka pavojus, todėl daug kas stengėsi kaip galima greičiau manęs nusikratyti. Kaip visa tai skaudu. Argi aš taip žeminčiausi, norėdama išgelbėti save? Niekada! Bet juk reikėjo gelbėti vaikus, todėl privalėjau daryti viską, kad tik jie nepakliūtų gestapui. Tiesa, yra dar viena išeitis... Vaikams ir sau aš turiu paruoštas morfijaus ampules, stipriai veikiančių nuodų tabletes. Tačiau, tam ryžtantis, visų pirma reikia nunuodyti vaikus. Aš žinojau, kad pati nužudyti savo vaikus negalėsiu.
Tuo metu likusius gyvus mūsų namelio vaikus paslėpėme tamsiame sandėliuke, kurio duris užmaskavome spinta. Užpakalinę spintos sienelę išėmėme ir pro skudurų pridėtą spintą įlįsdavome į sandėliuką. Mažieji, prieš laiką tapę suaugusiais, suprato, kokia rimta padėtis, ir sėdėjo ramiai, beveik nejudėdami, prisiglaudę vienas prie kito. Bet kiekgi galima laikyti vaikus tokioje padėtyje. Pagaliau man pavyksta prisijungti prie moterų brigados, kuri rytais buvo varoma dirbti į miestą. Auštant kartu su šimtais moterų einu gruoblėtu Vilijampolės grindiniu. Mus saugo sargybiniai su užtaisytais šautuvais.
Miestas dar, rodos, ramiai miega. Jaukiuose, šiltuose butuose miega vaikai, kuriuos anksčiau gydžiau, naktimis prie jų sėdėjau, jaudinausi, ne kartą išgelbėjau nuo mirties. O juk kai kurių tėvai, baltaraiščiai, čia, Vilijampolėje, patys užmušinėjo ištisas žydų šeimas. Štai Vežėjų skersgatvyje gulėjo daugybė sutriuškintomis galvomis lavonų, o greta, Panerių g. Nr. 6, gyveno mano sesuo Ema, taip pat vaikų ligų gydytoja. Ją kažkur išvežė. Kur ji dabar? Susimąstau, sustingstu... Bet brigados moterys mane stumteli, ir aš vėl einu toliau. Gatvės sankryžoje per stebuklą man pasiseka sargybinių nepastebėtai pasprukti iš voros. Tarpuvartėje nuplėšiu nuo savęs geltonas žvaigždes. Kažin ar pasiseks, grįžtant į brigadą, jas vėl prisegti taip, kad nepastebėtų sargybiniai?
Plakančia širdimi klaidžioju po miestą, kuriame iš kiekvieno kampo tyko pavojus. Čia aš gimiau, čia gimė mano tėvas ir senelis. Ir kaip mylėjau Kauną! Kaip juo didžiavausi!
Einu, einu, ir, rodos, lyg žemė degtų po kojomis – tuoj tuoj mane sugaus. Pagaliau lentelė – tai pažįstamo gydytojo iškaba. Priimamajame pilna žmonių. Nesiryžtu pasilikti tarp pacientų, smalsiai nužvelgiančių vienas kitą. Kinkuoju toliau. Susiieškau kito gydytojo butą, bet jo nėra namie. Einu pas trečią, ketvirtą – kai kur neįsileido ir į prieangį, turbūt, pažino ir užtrenkė prieš mane duris. Nebeturiu vilties. Nusiminusi, nusivylusi dar kartą bandau – pasuku į Žaliakalnį pas gydytoją M. Butkevičienę, su kuria mes kažkada kartu mokėmės. Ji gyveno Molėtų g. Nr. 14. Namelis nedidelis, medinis. Greičiausiai ir čia nieko neišeis. Bet kas tai? Mane maloniai ir šiltai priėmė, pasodino, užjaučiamai išklausė ir… netikiu savo ausimis… sutiko priimti penkiametę mano sesers dukterį Noemi. Juk ji mūsų šeimoje buvo mažiausia, ir ją pirmiausia reikėjo gelbėti. Išgirdusi, kad ruošiasi paimti vaiką ir įsitikinusi, kad tai realu, aš ne tik neapsakomai apsidžiaugiau, bet ir išsigandau. Kokią teisę turiu užtraukti žmonėms tokį pavojų? Ir aš aiškinau, kad mergaitė juodbruvė, nepanaši į kitus jų šeimos narius ir t.t. Bet gydytoja M. Butkevičienė, jos duktė Onutė ir sūnus Povilas mane guodžia ir žada, kad jei tik pasisektų pristatyti mergaitę jiems, jie pasistengsią ją paslėpti.
Laiminga, su pakilia nuotaika, pajutusi žmogišką gerumą ir kilnumą, aš išėjau iš jų mažo kuklaus namelio. Bet kaip man dabar vėl prisijungti prie brigados, kad kartu su kitomis moterimis sugrįžčiau į getą. O, svarbiausia, kaip po to iš geto išnešti mažąją Noemi? Mažesnius vaikus aš paprastai užmigdydavau liuminalio injekcija, ir tėvai, eidami į darbą, išnešdavo juos krepšiuose. Bet penkiametę mergaitę, kokia ji sulysusi bebūtų, išnešti krepšyje buvo sunku.
Ir po dviejų dienų, visi iš anksto apgalvoję ir pasitarę, nusprendėme mergaitę įdėti į maišą ir nugabenti į miestą.
Mergaitę iš anksto perspėjome, koks reikalas. Su ašaromis akyse ji pasakė, –Aš nenoriu palikti mamytės, – bet sutiko sėdėti maiše tyliai ir nejudėdama.
Išaušo pavojingas, lemiamas rytas, ir mergaitė, apsikabinusi savo mėgstamiausią žaislą, senutėlį meškiuką, įlindo į maišą. Iš viršaus buvo paliktas nedidelis plyšys. Maišą kartu su kitais įdėjo į vežimą, o ant viršaus uždėjo šieno, ir vežimas laimingai pravažiavo pro geto vartus. Vežime sėdėjo du geto darbininkai, kurie padėdavo pakrauti ir iškrauti maišus. Jie paprastai sustodavo įvairiose vietose. Jame sedėjęs vokietis ne visada susigaudydavo jų maršrutuose. Mums paprašius, jie pažadėjo sustoti nurodytoje vietoje, prieangyje išimti iš maišo mergaitę, paskambinti ir ten palikti.
Mes, pasilikę gete, negalėjome žinoti, kaip visa tai pavyks mieste. Gal mažoji Noemi pateko į gestapo rankas. Juk neseniai taip atsitiko su mūsų kaimyne mažąja Rajyte.
Tik vėliau sužinojau, kad Noemi atvyko laimingai, bet Butkevičiams teko pergyventi daug neramių minučių. Jų butas buvo pirmame aukšte, kiemas bendras, aplink daug kaimynų, kurių tarpe buvo ir fašistų šalininkų, ir tiesiog smalsuolių.
Netrukus aš vėl rengiausi eiti į miestą. Juk reikėjo gelbėti ir savo dvi mergaites.
Ir vėl po miestą klaidžiojau vieniša, drebėdama iš baimės ir įtempimo. Vėl beldžiausi tai į vienų, tai į kitų pažįstamų duris.
Mane pamatę žmonės išsigąsdavo, lyg iš numirusių būčiau prisikėlusi. O svarbiausia kartu su manim lyg šešėlis slenka pavojus, todėl daug kas stengėsi kaip galima greičiau manęs nusikratyti. Kaip visa tai skaudu. Argi aš taip žeminčiausi, norėdama išgelbėti save? Niekada! Bet juk reikėjo gelbėti vaikus, todėl privalėjau daryti viską, kad tik jie nepakliūtų gestapui. Tiesa, yra dar viena išeitis... Vaikams ir sau aš turiu paruoštas morfijaus ampules, stipriai veikiančių nuodų tabletes. Tačiau, tam ryžtantis, visų pirma reikia nunuodyti vaikus. Aš žinojau, kad pati nužudyti savo vaikus negalėsiu.
Toliau einu savo kančių keliais. Vėl klaidžiojau po man nelaimę lemiantį miestą, kuriame iš kiekvieno užkampio tykojo mirtis. Visą laiką einu zigzagais, pereidama nuo vieno šaligatvio prie kito, nes kiekvienas sutiktasis man atrodo kaip priešas, kuris gali atpažinti.
Pagaliau patenku pas pažįstamą kolegę S. Ji baigė universitetą metais vėliau negu aš. Ji mane įleido, bet, nespėjusi išklausyti, ėmė skųstis savo vargais – jokiu būdu negalinti gauti tinkamos tarnaitės. Tai išgirdusi, aš apsidžiaugiau ir tarnaite pasiūliau savo vyresniąją 16 metų dukterį.
– Būtų gerai, – pasakė ji, – bet mano virtuvėje nėra vietos, kur ją galima būtų patalpinti, nes ten miega mūsų didysis veislinis šuo, o namo šeimininkas jokiu būdu nesutinka, kad šuniui būda būtų įrengta kieme.
Na, ką gi, tai svarbus motyvas. „Naujojoje Europoje“ šuo vertingesnis už žmogų. Išeinu sugniuždyta, netekusi vilties. Bet greta, tame pačiame skersgatvyje, gyvena gydytoja M. Zubrienė. Aš pas ją buvau užėjusi jau porą kartų, bet nerasdavau namie. Bandau laimę dar kartą. Šį kartą sėkmingai. Visą gyvenimą nepamiršiu kaip mane priėmė gydytoja M. Zubrienė ir jos vyras (dabar jau miręs). Kaip jie mane ramino ir netgi tėviškai pabarė, kodėl pirmiausia aš nuėjusi pas juos. Ir vėl aš savo ausimis netikiu: jie sutinka paimti vieną mano dukrą, žadėdami apgyvendinti ją kaime kaip piemenę. Aš ir vėl perspėju, kad mano dukros brunetės ir jas lengva atpažinti. Į tai man atsakė: „Argi jos kaltos, kad jų plaukai juodi?“ Kaip buvo malonu išgirsti šiuos šiltus žodžius. Kiek jie suteikė man vilties ir pasitikėjimo žmogumi!
Išėjusi iš jų į gatvę, ant gretimo namo durų vėl pamačiau gydytojos S. lentelę ir palyginau: greta du gydytojai, o kokia skirtinga pažiūra į žmones.
Dabar svarbiausia buvo, kaip nugabenti į miestą dvylikametę Etą. Iš anksto susitarę su brigadininku, nusprendėme išleisti ją kartu su moterų brigada į miestą neva dirbti.
Ant trumpo vaikiško paltuko mes jai užvilkome ilgą paltą, aprišome skarele, apavėme aukštais kulneliais batus, davėme sriubai skardinę, o taip pat krepšį – „terbą“, pasiūtą iš seno gobeleno. Tokius krepšius moterys imdavo, eidamos į miestą parnešti skiedrų. Į „terbą“ įdėjom Etos batelius, kepuraitę, mokyklinį portfelį su knygomis.
Kaip buvo numatyta, atėjusi į darbo vietą, Eta turėjo persirengti – suaugusi darbininkė turėjo tapti vėl moksleive. Šioje brigadoje dirbanti mums pažįstama moteris pažadėjo jai padėti, parodyti vartelius, pro kuriuos ji galėtų išeiti į gatvę. Aš paaiškinau Etai, kur gyvena gydytoja M. Zubrienė, ir nupiešiau miesto gatvių, kuriomis ji turės eiti, planą. Eta tyliai, neprieštaraudama, išklausė visus nurodymus. Ji jau buvo ne vaikas, o dvylikametė senutė.
Vėliau, jau mus išvadavus, ji man papasakojo, kad nebijojo nei sunkumų, nei vienatvės, nei gresiančio mirties pavojaus. „Geriau pačiai anksčiau numirti, negu matyti, kaip nužudys tėtį, mamą…“ šito ji labiausiai bijojo…
Kaip mes ir numatėme, sargybiniai neatkreipė į ją dėmesio, ir ji laisvai išėjo į miestą. Ir štai dvylikametė mergaitė vieniša klaidžioja nežinomomis gatvėmis, ieško nepažįstamų, gerų žmonių, kurie pažadėjo ją priglausti. Pagaliau ji juos surado, pasibeldė ir, kai atidarė, jų veiduose ji pastebėjo sumišimą. Reikalas tas, kad, pasirodė, labai netinkamas momentas – pas juos kaip tik buvo svečių. Dėl to Etos į butą negalima buvo leisti, ją tuoj pat nuvedė į pastogę, pasodino sandėliuke, davė gerti, pavalgydino, padrąsino ir dažnai pas ją užeidinėdavo. Po to aprengė apdriskusiais drabužiais ir pasakė, kad ji turinti vaidinti pasimetusią, išvežtą iš mūsų šalies okupuotų rajonų mergaitę. Gelbėti rusę buvo mažesnis nusikaltimas, negu žydę. Taip apdriskusią išvežė į kaimą, kur ją priėmė už piemenę. Kiek rūpesčių, pavojingų valandų ir nemigo naktų ši maža piemenaitė suteikė Zubrių šeimai. Bet ne vien ji kėlė jiems nerimą. Tuo pačiu metu Zubriai slėpė ir daugiau žmonių ir tokiu būdu išgelbėjo jų gyvybę. Dukra man vėliau pasakojo, kad jų tarpe buvo ir rusų karo belaisvių. Ji matydavusi, kaip auštant Zubriai nešdavę maistą žmonėms, pasislėpusiems daržinėje, rugiuose ar sode. Ir visa tai reikėjo slėpti, kad nepastebėtų smalsūs kaimynai, kurių tarpe galėjo būti ir plepių, ir tam priešiškų. Bet, matyt, geriems žmonėms geri ir kaimynai, ir tokie žmonės neturi priešų, kurie juos įskųstų. Aišku, kad dėl to niekas neišdavė jų slepiamų žmonių, jų tarpe ir Etos. Bet mes, likusieji gete, apie tai nieko nežinojom.
Dabar reikėjo gelbėti vyresniąją dukterį Belą.
Po pavojingų ir sudėtingų „manevrų“ aš vėl mieste. Stengiuosi įveikti baimę, pažeminimą.
Atsidūriau Donelaičio gatvėje, pas akių gydytoją O. Landsbergienę. Ji mane pažinojo dar iš universiteto laikų. Kai aš mokiausi, ji buvo velionio profesoriaus P.Avižonio asistentė. Laukiamajame sėdėjo dvi apsirišusios skaromis, su krepšiais moterys iš kaimo. Tokių nebaisu.
Ant kabineto slenksčio pasirodžiusi gyd. O. Landsbergienė mane pamatė ir pasisveikino, lyg aš būčiau jos pacientė, atėjusi priiminėti gydomųjų procedūrų; ant abiejų akių uždėjo specialų elektrinį šildytuvą, kuris uždengė beveik visą veidą. Be to, ji man į ausį pašnibždėjo keletą padrąsinančių žodžių. Koks jautrumas! Kaip man buvo malonu sėdėti uždengtu veidu šilumoje, saugiai, atsikvėpti po visų dienos pažeminimų.
Kai atėjo mano eilė, gydytoja O. Landsbergienė pakvietė į kabinetą, kurį aptemdė, ant langų užtraukdama juodas užuolaidas, kaip paprastai daroma, tikrinant akių dugną, ir paklausė, kuo ji man galinti padėti. Atidžiai išklausiusi, truputį pagalvojo ir trumpai pasakė: „Tegu ateina“. Toks nekalbumas buvo labai būdingas man brangios, dabar velionės gydytojos O. Landsbergienės bruožas; išorinis šaltumas slėpė gerą ir jautrią jos širdį.
Taigi, yra vieta ir Belai. Bet ir vėl iškyla sudėtinga problema: kaip išeiti iš geto. Juk dabar pasidarė daug sunkiau: apsauga sustiprinta, daugelį žmonių, bandžiusių bėgti, sušaudė prie tvoros. Brigadose žmones vis dažniau ėmė skaičiuoti, pėsčiųjų vorų nebebuvo – visus vežė sunkvežimiais. Vis galvojome ir galvojome apie įvairius pabėgimo variantus, bet jokios išeities neradome. Pagaliau sužinojome, kad yra kažkokia nauja brigada, kurią valtimis atskiromis grupėmis perkelia per Nerį tiesiog į darbo vietą Jonavos gatvės gale. Perkeliant valtimis, kurį laiką būna susigrūdimas, kurį vykstantieji į darbą sąmoningai dar padidina, kai skaičiuojami žmonės. Jų skaičius susipainioja, ir tuo būdu susidaro galimybė pabėgti. Žinoma, tai rizika, nes gali sušaudyti vietoje. Kitos išeities nebuvo, teko rizikuoti.
Kaip aš vėliau sužinojau, gydytoja O. Landsbergienė nusiuntė Belą į Kačerginę, į savo vasarnamį, kaip namų darbininkę. Tada vasarnamyje gyveno jos vaikai, vyras architektas V.Landsbergis-Žemkalnis. Nepaisant didelio pavojaus, kurį Bela atnešė į jų namus, jis ir vaikai Belai buvo labai jautrūs, korektiški.
Mes, pasilikę gete, nežinojome, ar šis planas pasisekė Belai, ar pavyko kitiems mūsų vaikams patekti į sutartą vietą, ar jų kas nors neįskundė, ar jie gyvi. Kaip tokiu atveju galėjau ramiai sėdėti, nieko nežinodama apie vaikų likimą? Gal aš jiems dabar reikalinga, gal ateityje būsiu reikalinga, jeigu tik pasiseks išlikti gyvai? Bet kaip man išeiti iš geto, ir kur aš prisiglausiu mieste? Juk visas galimybes išnaudojau, ieškodama vietos vaikams.
Bet nusiraminti negalėjau. Nuėjau dirbti į lentpjūvę, tikėdamasi iš ten pabėgti. Po didelę lentpjūvės teritoriją paprastai slankiojo moterys lietuvės, kurioms sargybiniai leisdavo pasirinkti skiedrų. Ant galvos aš užsirišau skarelę, nusiėmiau akinius, gavau didelį maišą, pririnkau skiedrų ir, keičiantis sargybiniams, kai vienas konvojininkas nuėjo, o kitas buvo dar toli, užsidėjusi ant pečių maišą, pamažu iškūprinau. Rodėsi, kad kulka tuoj tuoj pervers nugarą. Bet štai aš jau už kampo, užėjau į tarpuvartę, padėjau maišą, nusirišau skarelę, užsidėjau akinius. Aš laisvėje! Bet kokia laisvė? Kur man nors šiandien pernakvoti? Ir kaip sužinoti apie vaikus? Pas žmones, kurie buvo paslėpę mano vaikus, užeiti bijojau, nes savo apsilankymu galėjau atkreipti kaimynų ar net gestapo dėmesį.
Aplinkiniais keliais sužinojau, kad vaikai gyvi; bet motinos širdis nujautė, kad ne viskas tvarkoje, kad mano pagalba reikalinga. Pasirodo, Landsbergių šeimą ištiko nelaimė: gestapas suėmė jų sūnų, namuose laukė kratos, nakties gaudynių. Aišku, kad Belai ten pasilikti negalima. Reikia skubiai ieškoti naujos vietos. Bet kur? Vadinasi, ne tik aš neturiu kur pasislėpti, bet ir Belai nėra kur dingti. Kad galima būtų surasti nors vienai dienai s
Aštuonias dienas aš slankiojau po miestą, ieškodama nakvynės sau ir dukteriai. Nakvodavome ir palėpėse, ir rūsiuose, sandėliuose ir net kažkokiose lindynėse. Belai tuo laiku padėjo profesorius P. Mažylis su žmona, keletui naktų apgyvendindami ją ligoninės (Putvinskio g. Nr.3), kur jie ir gyveno, slėptuvėje. Bet vėliau nebebuvo ir šios galimybės. Tomis dienomis labai šiltai mus priėmė medicinos sesuo Bimbienė, pas kurią Bela pernakvojo, bet ten ilgiau pasilikti negalėjo. Pagaliau švystelėjo viltis: gydytoja A. Ragaišienė-Bieliūnienė ir jos vyras Juozas (abu jau mirę) sutiko mano dukterį paimti kaip namų darbininkę. Bet Belai jau reikėjo paso, ir tam atsirado pagalbininkų.Po kelių dienų dukrai buvo išrūpintas sufabrikuotas naujas „laikinas asmens liudijimas“. Jeigu Bieliūnus ištiktų nesėkmė, šis suklastotas dokumentas galėtų būti kaip lengvinanti aplinkybė bet vis dėlto jiems grėsė didelis pavojus. Daktarė Ragaišienė-Biliūnienė vis kalbėdavo: „Jei ne šios juodos akys! Aš dėl jų negaliu miegoti“. Ji buvo nepaprastai jautri ir gera.
Tačiau aš vietos pasislėpti vis dar neturėjau; blaškiausi po miestą, nesurasdama prieglobsčio. Netekusi vilties, nutariau grįžti į getą, nors už pabėgimą mane perduotų gestapui.
Pačiu kritiškiausiu momentu man padėjo nepažįstamas žmogus, su kuriuo aš susitikau atsitiktinai, beklaidžiodama po miestą. Jo vardas buvo Bronius. Tai nedidelio ūgio, labai kukliai apsirengęs žmogus. Tik vėliau aš sužinojau, kad jo pavardė Gotautas ir kad išgelbėjo dešimtis žmonių. Tai buvo paprastas geros širdies žmogus – žmogus iš didžiosios raidės.
Jo padedama, atsidūriau Vičiūnuose, kurortinėje vietovėje; ten pas savo pažįstamą kuklią kaimo moterį Jankauskienę Oną, jis surado siuvėjos vietą. Siūti truputį mokėjau; siūdavau jos vaikams, o taip pat priimdavau užsakymus iš vasarotojų, už darbą gaudama šiek tiek kruopų arba gabalėlį duonos. Bronius, palikęs mane Vičiūnuose, kartas nuo karto aplankydavo ir su dideliu jautrumu man padėdavo sunkiais momentais. Aplinkiniai pradėjo įtarti, kodėl aš neturinti duonos kortelės, juk aš nenukritusi iš dangaus? Kitą rytą jis man atnešė savo duonos kortelę. Vėliau šeimininkė, policijai pareikalavus, namų knygoje turėjo suregistruoti visų gyventojų pasus. O mano pasas buvo suklastotas. Pase aš kalio permanganato skiediniu panaikinau savo pavardę ir įrašiau kitą – pasivadinau Ona Mažeikiene. Pavardę ištaisiau gana nevykusiai, popieriaus spalva pasikeitė, ir pasų tikrintojas tai galėjo lengvai pastebėti. Bronius mane ramino, žadėdamas, kad vakare pasą, kartu su namų knyga grąžins. Bet nei tos dienos vakarą, nei vėliau jis neatėjo. Aš buvau įsitikinusi, kad jį ištiko nelaimė, greičiausiai pateko gestapui. Kiaurą naktį įtemptai laukiau, kada ateis ir manęs suimti, juk namų knygoje buvo mano adresas. Nenusirengiau, buvau pasiruošusi, jei tik būtų gaudynės šokti pro langą. Tik po keleto dienų sužinojau, kad pasą ir namų knygą jis grąžinęs šeimininkės vaikams tą vakarą, kai buvo žadėjęs. Vaikai dokumentus įdėję į skrynią, o šeimininkė pamiršusi man apie tai pasakyti. Žvilgterėjusi į paso ir namų knygos atžymėjimus, tuoj pat pastebėjau, kad paraiškų antspaudai suklastoti. Bet šeimininkė Jankauskienė, būdama mažai raštinga, to nepastebėjo ir buvo rami. Tuo metu ji gyveno labai vargingai, bet savo putra su manimi dalijosi.
Aplinkui buvo pilna vasarotojų, kuriuos hitlerinė okupacija nelabai tejaudino: kaitinosi saulėje, jų vaikai žaidė sviediniu, bėginėjo, o už 8 kilometrų, Vilijampolėje, per stebuklą išlikę gyvi vaikai buvo uždaryti rūsiuose. Į vasarotojus aš žiūrėdavau iš tolo. Kai kurie, nenujausdami, kas aš, ir mano akivaizdoje kartais kartodavo fašistinius svaičiojimus, nuo kurių kraujas stingdavo mano gyslose.
Žinoma, visa tai neliečia tų žmonių, kurie padėjo man ir į mane panašiems. Tai – žmonės didvyriai. Jie rizikavo savo ir savo šeimų gyvybe vardan žmonių solidarumo, vardan kovos prieš tamsias fašizmo jėgas, prieš rasizmą, kuris skelbė žmonių neapykantą.
Pasakodama apie didvyrius gelbėtojus, noriu paminėti Juliją Vitkauskienę ir jos sūnų, kurie išgelbėjo mano ketverių metų dukterėčią Rinutę.
Gyvendama Vičiūnuose, aš dar mėginau išeidinėti į miestą ir ieškojau būdų, kaip išgelbėti pasilikusius gete vyrą, seseris, bet nepasisekė. Jie buvo išvežti į Vokietiją ir po didelių kančių ten žuvo; vyras žuvo koncentracijos stovykloje Dachau, sesuo – Štuthofe. O mano tėvai, brolis, sesuo ir jų šeimos, taip pat daug kitų draugų ir giminių žuvo dar pirmomis okupacijos dienomis įvairių akcijų metu.
Argi galima visa tai užmiršti?
Argi galima kada nors nuimti atsakomybę nuo nusikaltėlių ir jiems atleisti žvėriškus veiksmus?
Argi galima tokiems siaubingiems savo mastu ir savo esme nusikaltimams taikyti vadinamą dvidešimties metų senaties terminą?
Amžina pagarba tiems, kurie kovojo už humanizmą. Nusikaltėliai turi būti nubausti. Tebūna jie prakeikti amžiams!
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967
Pagaliau patenku pas pažįstamą kolegę S. Ji baigė universitetą metais vėliau negu aš. Ji mane įleido, bet, nespėjusi išklausyti, ėmė skųstis savo vargais – jokiu būdu negalinti gauti tinkamos tarnaitės. Tai išgirdusi, aš apsidžiaugiau ir tarnaite pasiūliau savo vyresniąją 16 metų dukterį.
– Būtų gerai, – pasakė ji, – bet mano virtuvėje nėra vietos, kur ją galima būtų patalpinti, nes ten miega mūsų didysis veislinis šuo, o namo šeimininkas jokiu būdu nesutinka, kad šuniui būda būtų įrengta kieme.
Na, ką gi, tai svarbus motyvas. „Naujojoje Europoje“ šuo vertingesnis už žmogų. Išeinu sugniuždyta, netekusi vilties. Bet greta, tame pačiame skersgatvyje, gyvena gydytoja M. Zubrienė. Aš pas ją buvau užėjusi jau porą kartų, bet nerasdavau namie. Bandau laimę dar kartą. Šį kartą sėkmingai. Visą gyvenimą nepamiršiu kaip mane priėmė gydytoja M. Zubrienė ir jos vyras (dabar jau miręs). Kaip jie mane ramino ir netgi tėviškai pabarė, kodėl pirmiausia aš nuėjusi pas juos. Ir vėl aš savo ausimis netikiu: jie sutinka paimti vieną mano dukrą, žadėdami apgyvendinti ją kaime kaip piemenę. Aš ir vėl perspėju, kad mano dukros brunetės ir jas lengva atpažinti. Į tai man atsakė: „Argi jos kaltos, kad jų plaukai juodi?“ Kaip buvo malonu išgirsti šiuos šiltus žodžius. Kiek jie suteikė man vilties ir pasitikėjimo žmogumi!
Išėjusi iš jų į gatvę, ant gretimo namo durų vėl pamačiau gydytojos S. lentelę ir palyginau: greta du gydytojai, o kokia skirtinga pažiūra į žmones.
Dabar svarbiausia buvo, kaip nugabenti į miestą dvylikametę Etą. Iš anksto susitarę su brigadininku, nusprendėme išleisti ją kartu su moterų brigada į miestą neva dirbti.
Ant trumpo vaikiško paltuko mes jai užvilkome ilgą paltą, aprišome skarele, apavėme aukštais kulneliais batus, davėme sriubai skardinę, o taip pat krepšį – „terbą“, pasiūtą iš seno gobeleno. Tokius krepšius moterys imdavo, eidamos į miestą parnešti skiedrų. Į „terbą“ įdėjom Etos batelius, kepuraitę, mokyklinį portfelį su knygomis.
Kaip buvo numatyta, atėjusi į darbo vietą, Eta turėjo persirengti – suaugusi darbininkė turėjo tapti vėl moksleive. Šioje brigadoje dirbanti mums pažįstama moteris pažadėjo jai padėti, parodyti vartelius, pro kuriuos ji galėtų išeiti į gatvę. Aš paaiškinau Etai, kur gyvena gydytoja M. Zubrienė, ir nupiešiau miesto gatvių, kuriomis ji turės eiti, planą. Eta tyliai, neprieštaraudama, išklausė visus nurodymus. Ji jau buvo ne vaikas, o dvylikametė senutė.
Vėliau, jau mus išvadavus, ji man papasakojo, kad nebijojo nei sunkumų, nei vienatvės, nei gresiančio mirties pavojaus. „Geriau pačiai anksčiau numirti, negu matyti, kaip nužudys tėtį, mamą…“ šito ji labiausiai bijojo…
Kaip mes ir numatėme, sargybiniai neatkreipė į ją dėmesio, ir ji laisvai išėjo į miestą. Ir štai dvylikametė mergaitė vieniša klaidžioja nežinomomis gatvėmis, ieško nepažįstamų, gerų žmonių, kurie pažadėjo ją priglausti. Pagaliau ji juos surado, pasibeldė ir, kai atidarė, jų veiduose ji pastebėjo sumišimą. Reikalas tas, kad, pasirodė, labai netinkamas momentas – pas juos kaip tik buvo svečių. Dėl to Etos į butą negalima buvo leisti, ją tuoj pat nuvedė į pastogę, pasodino sandėliuke, davė gerti, pavalgydino, padrąsino ir dažnai pas ją užeidinėdavo. Po to aprengė apdriskusiais drabužiais ir pasakė, kad ji turinti vaidinti pasimetusią, išvežtą iš mūsų šalies okupuotų rajonų mergaitę. Gelbėti rusę buvo mažesnis nusikaltimas, negu žydę. Taip apdriskusią išvežė į kaimą, kur ją priėmė už piemenę. Kiek rūpesčių, pavojingų valandų ir nemigo naktų ši maža piemenaitė suteikė Zubrių šeimai. Bet ne vien ji kėlė jiems nerimą. Tuo pačiu metu Zubriai slėpė ir daugiau žmonių ir tokiu būdu išgelbėjo jų gyvybę. Dukra man vėliau pasakojo, kad jų tarpe buvo ir rusų karo belaisvių. Ji matydavusi, kaip auštant Zubriai nešdavę maistą žmonėms, pasislėpusiems daržinėje, rugiuose ar sode. Ir visa tai reikėjo slėpti, kad nepastebėtų smalsūs kaimynai, kurių tarpe galėjo būti ir plepių, ir tam priešiškų. Bet, matyt, geriems žmonėms geri ir kaimynai, ir tokie žmonės neturi priešų, kurie juos įskųstų. Aišku, kad dėl to niekas neišdavė jų slepiamų žmonių, jų tarpe ir Etos. Bet mes, likusieji gete, apie tai nieko nežinojom.
Dabar reikėjo gelbėti vyresniąją dukterį Belą.
Po pavojingų ir sudėtingų „manevrų“ aš vėl mieste. Stengiuosi įveikti baimę, pažeminimą.
Atsidūriau Donelaičio gatvėje, pas akių gydytoją O. Landsbergienę. Ji mane pažinojo dar iš universiteto laikų. Kai aš mokiausi, ji buvo velionio profesoriaus P.Avižonio asistentė. Laukiamajame sėdėjo dvi apsirišusios skaromis, su krepšiais moterys iš kaimo. Tokių nebaisu.
Ant kabineto slenksčio pasirodžiusi gyd. O. Landsbergienė mane pamatė ir pasisveikino, lyg aš būčiau jos pacientė, atėjusi priiminėti gydomųjų procedūrų; ant abiejų akių uždėjo specialų elektrinį šildytuvą, kuris uždengė beveik visą veidą. Be to, ji man į ausį pašnibždėjo keletą padrąsinančių žodžių. Koks jautrumas! Kaip man buvo malonu sėdėti uždengtu veidu šilumoje, saugiai, atsikvėpti po visų dienos pažeminimų.
Kai atėjo mano eilė, gydytoja O. Landsbergienė pakvietė į kabinetą, kurį aptemdė, ant langų užtraukdama juodas užuolaidas, kaip paprastai daroma, tikrinant akių dugną, ir paklausė, kuo ji man galinti padėti. Atidžiai išklausiusi, truputį pagalvojo ir trumpai pasakė: „Tegu ateina“. Toks nekalbumas buvo labai būdingas man brangios, dabar velionės gydytojos O. Landsbergienės bruožas; išorinis šaltumas slėpė gerą ir jautrią jos širdį.
Taigi, yra vieta ir Belai. Bet ir vėl iškyla sudėtinga problema: kaip išeiti iš geto. Juk dabar pasidarė daug sunkiau: apsauga sustiprinta, daugelį žmonių, bandžiusių bėgti, sušaudė prie tvoros. Brigadose žmones vis dažniau ėmė skaičiuoti, pėsčiųjų vorų nebebuvo – visus vežė sunkvežimiais. Vis galvojome ir galvojome apie įvairius pabėgimo variantus, bet jokios išeities neradome. Pagaliau sužinojome, kad yra kažkokia nauja brigada, kurią valtimis atskiromis grupėmis perkelia per Nerį tiesiog į darbo vietą Jonavos gatvės gale. Perkeliant valtimis, kurį laiką būna susigrūdimas, kurį vykstantieji į darbą sąmoningai dar padidina, kai skaičiuojami žmonės. Jų skaičius susipainioja, ir tuo būdu susidaro galimybė pabėgti. Žinoma, tai rizika, nes gali sušaudyti vietoje. Kitos išeities nebuvo, teko rizikuoti.
Kaip aš vėliau sužinojau, gydytoja O. Landsbergienė nusiuntė Belą į Kačerginę, į savo vasarnamį, kaip namų darbininkę. Tada vasarnamyje gyveno jos vaikai, vyras architektas V.Landsbergis-Žemkalnis. Nepaisant didelio pavojaus, kurį Bela atnešė į jų namus, jis ir vaikai Belai buvo labai jautrūs, korektiški.
Mes, pasilikę gete, nežinojome, ar šis planas pasisekė Belai, ar pavyko kitiems mūsų vaikams patekti į sutartą vietą, ar jų kas nors neįskundė, ar jie gyvi. Kaip tokiu atveju galėjau ramiai sėdėti, nieko nežinodama apie vaikų likimą? Gal aš jiems dabar reikalinga, gal ateityje būsiu reikalinga, jeigu tik pasiseks išlikti gyvai? Bet kaip man išeiti iš geto, ir kur aš prisiglausiu mieste? Juk visas galimybes išnaudojau, ieškodama vietos vaikams.
Bet nusiraminti negalėjau. Nuėjau dirbti į lentpjūvę, tikėdamasi iš ten pabėgti. Po didelę lentpjūvės teritoriją paprastai slankiojo moterys lietuvės, kurioms sargybiniai leisdavo pasirinkti skiedrų. Ant galvos aš užsirišau skarelę, nusiėmiau akinius, gavau didelį maišą, pririnkau skiedrų ir, keičiantis sargybiniams, kai vienas konvojininkas nuėjo, o kitas buvo dar toli, užsidėjusi ant pečių maišą, pamažu iškūprinau. Rodėsi, kad kulka tuoj tuoj pervers nugarą. Bet štai aš jau už kampo, užėjau į tarpuvartę, padėjau maišą, nusirišau skarelę, užsidėjau akinius. Aš laisvėje! Bet kokia laisvė? Kur man nors šiandien pernakvoti? Ir kaip sužinoti apie vaikus? Pas žmones, kurie buvo paslėpę mano vaikus, užeiti bijojau, nes savo apsilankymu galėjau atkreipti kaimynų ar net gestapo dėmesį.
Aplinkiniais keliais sužinojau, kad vaikai gyvi; bet motinos širdis nujautė, kad ne viskas tvarkoje, kad mano pagalba reikalinga. Pasirodo, Landsbergių šeimą ištiko nelaimė: gestapas suėmė jų sūnų, namuose laukė kratos, nakties gaudynių. Aišku, kad Belai ten pasilikti negalima. Reikia skubiai ieškoti naujos vietos. Bet kur? Vadinasi, ne tik aš neturiu kur pasislėpti, bet ir Belai nėra kur dingti. Kad galima būtų surasti nors vienai dienai s
Aštuonias dienas aš slankiojau po miestą, ieškodama nakvynės sau ir dukteriai. Nakvodavome ir palėpėse, ir rūsiuose, sandėliuose ir net kažkokiose lindynėse. Belai tuo laiku padėjo profesorius P. Mažylis su žmona, keletui naktų apgyvendindami ją ligoninės (Putvinskio g. Nr.3), kur jie ir gyveno, slėptuvėje. Bet vėliau nebebuvo ir šios galimybės. Tomis dienomis labai šiltai mus priėmė medicinos sesuo Bimbienė, pas kurią Bela pernakvojo, bet ten ilgiau pasilikti negalėjo. Pagaliau švystelėjo viltis: gydytoja A. Ragaišienė-Bieliūnienė ir jos vyras Juozas (abu jau mirę) sutiko mano dukterį paimti kaip namų darbininkę. Bet Belai jau reikėjo paso, ir tam atsirado pagalbininkų.Po kelių dienų dukrai buvo išrūpintas sufabrikuotas naujas „laikinas asmens liudijimas“. Jeigu Bieliūnus ištiktų nesėkmė, šis suklastotas dokumentas galėtų būti kaip lengvinanti aplinkybė bet vis dėlto jiems grėsė didelis pavojus. Daktarė Ragaišienė-Biliūnienė vis kalbėdavo: „Jei ne šios juodos akys! Aš dėl jų negaliu miegoti“. Ji buvo nepaprastai jautri ir gera.
Tačiau aš vietos pasislėpti vis dar neturėjau; blaškiausi po miestą, nesurasdama prieglobsčio. Netekusi vilties, nutariau grįžti į getą, nors už pabėgimą mane perduotų gestapui.
Pačiu kritiškiausiu momentu man padėjo nepažįstamas žmogus, su kuriuo aš susitikau atsitiktinai, beklaidžiodama po miestą. Jo vardas buvo Bronius. Tai nedidelio ūgio, labai kukliai apsirengęs žmogus. Tik vėliau aš sužinojau, kad jo pavardė Gotautas ir kad išgelbėjo dešimtis žmonių. Tai buvo paprastas geros širdies žmogus – žmogus iš didžiosios raidės.
Jo padedama, atsidūriau Vičiūnuose, kurortinėje vietovėje; ten pas savo pažįstamą kuklią kaimo moterį Jankauskienę Oną, jis surado siuvėjos vietą. Siūti truputį mokėjau; siūdavau jos vaikams, o taip pat priimdavau užsakymus iš vasarotojų, už darbą gaudama šiek tiek kruopų arba gabalėlį duonos. Bronius, palikęs mane Vičiūnuose, kartas nuo karto aplankydavo ir su dideliu jautrumu man padėdavo sunkiais momentais. Aplinkiniai pradėjo įtarti, kodėl aš neturinti duonos kortelės, juk aš nenukritusi iš dangaus? Kitą rytą jis man atnešė savo duonos kortelę. Vėliau šeimininkė, policijai pareikalavus, namų knygoje turėjo suregistruoti visų gyventojų pasus. O mano pasas buvo suklastotas. Pase aš kalio permanganato skiediniu panaikinau savo pavardę ir įrašiau kitą – pasivadinau Ona Mažeikiene. Pavardę ištaisiau gana nevykusiai, popieriaus spalva pasikeitė, ir pasų tikrintojas tai galėjo lengvai pastebėti. Bronius mane ramino, žadėdamas, kad vakare pasą, kartu su namų knyga grąžins. Bet nei tos dienos vakarą, nei vėliau jis neatėjo. Aš buvau įsitikinusi, kad jį ištiko nelaimė, greičiausiai pateko gestapui. Kiaurą naktį įtemptai laukiau, kada ateis ir manęs suimti, juk namų knygoje buvo mano adresas. Nenusirengiau, buvau pasiruošusi, jei tik būtų gaudynės šokti pro langą. Tik po keleto dienų sužinojau, kad pasą ir namų knygą jis grąžinęs šeimininkės vaikams tą vakarą, kai buvo žadėjęs. Vaikai dokumentus įdėję į skrynią, o šeimininkė pamiršusi man apie tai pasakyti. Žvilgterėjusi į paso ir namų knygos atžymėjimus, tuoj pat pastebėjau, kad paraiškų antspaudai suklastoti. Bet šeimininkė Jankauskienė, būdama mažai raštinga, to nepastebėjo ir buvo rami. Tuo metu ji gyveno labai vargingai, bet savo putra su manimi dalijosi.
Aplinkui buvo pilna vasarotojų, kuriuos hitlerinė okupacija nelabai tejaudino: kaitinosi saulėje, jų vaikai žaidė sviediniu, bėginėjo, o už 8 kilometrų, Vilijampolėje, per stebuklą išlikę gyvi vaikai buvo uždaryti rūsiuose. Į vasarotojus aš žiūrėdavau iš tolo. Kai kurie, nenujausdami, kas aš, ir mano akivaizdoje kartais kartodavo fašistinius svaičiojimus, nuo kurių kraujas stingdavo mano gyslose.
Žinoma, visa tai neliečia tų žmonių, kurie padėjo man ir į mane panašiems. Tai – žmonės didvyriai. Jie rizikavo savo ir savo šeimų gyvybe vardan žmonių solidarumo, vardan kovos prieš tamsias fašizmo jėgas, prieš rasizmą, kuris skelbė žmonių neapykantą.
Pasakodama apie didvyrius gelbėtojus, noriu paminėti Juliją Vitkauskienę ir jos sūnų, kurie išgelbėjo mano ketverių metų dukterėčią Rinutę.
Gyvendama Vičiūnuose, aš dar mėginau išeidinėti į miestą ir ieškojau būdų, kaip išgelbėti pasilikusius gete vyrą, seseris, bet nepasisekė. Jie buvo išvežti į Vokietiją ir po didelių kančių ten žuvo; vyras žuvo koncentracijos stovykloje Dachau, sesuo – Štuthofe. O mano tėvai, brolis, sesuo ir jų šeimos, taip pat daug kitų draugų ir giminių žuvo dar pirmomis okupacijos dienomis įvairių akcijų metu.
Argi galima visa tai užmiršti?
Argi galima kada nors nuimti atsakomybę nuo nusikaltėlių ir jiems atleisti žvėriškus veiksmus?
Argi galima tokiems siaubingiems savo mastu ir savo esme nusikaltimams taikyti vadinamą dvidešimties metų senaties terminą?
Amžina pagarba tiems, kurie kovojo už humanizmą. Nusikaltėliai turi būti nubausti. Tebūna jie prakeikti amžiams!
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967